Ulan Udė
Rajonas: Zaigrajevo
Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )
Valstybė: RSFSR
Ulan Udė (rus. Улан-Удэ) – Buriatijos sostinė, įkurta 1666 m. Selengos ir Udos upių santakoje, slėnyje tarp Chamar Dabano ir Ulan Burgasų kalnagubrių. Gyvenvietė susiformavo iš XVII a. viduryje čia įkurtos Užbaikalės kazokų tvirtovės, kurioje iš netoliesė gyvenusių klajoklių buvo surenkama duoklė kailiais, vadinamasis jasakas. 1730 m. gyvenvietė pervadinta Verchneudinsku. 1923 m. tapo naujai įkurtos Buriatijos-Mongolijos ASSR sostine. 1934 m. miesto pavadinimas pakeistas į Ulan Udę. XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje Ulan Udėje gyveno apie 150 tūkst. žmonių, daugiausia – rusai ir buriatai, taip pat įvairių tautybių buvę tremtiniai, kaliniai ir jų palikuonys.
Apie 1950 m. pradėta intensyvi Ulan Udės plėtra, naujų objektų statybos. Buvo formuojamos ir į miestą perkeliamos jaunimo darbininkų brigados, tarp jų ir lietuviai tremtiniai (daugiausia statybininkai, staliai). 1950–1953 m. į Ulan Udę iš Baruno, Moigato, Ilkos, Aukštutinių Talcų ir Aukštutinio Sajantujaus perkelta apie 80 lietuvių. 6-ojo dešimtmečio viduryje, palengvėjus komendatūros rėžimo suvaržymams, iš uždaromų miško darbininkų gyvenviečių ir skurdžių Buriatijos kaimų į Ulan Udę kasmet mokytis, ieškoti geriau apmokamų darbų persikėldavo vis daugiau ir daugiau tremtinių. 1957 m. vasarį mieste gyveno 174 lietuviai, taip pat 557 tremtiniai ukrainiečiai ir 37 moldavai.[1] Ulan Udėje atsidurdavo ir už antisovietinę veiklą, mėginimą pabėgti iš tremties suimti tremtiniai. Jie buvo tardomi ir kalinami dideliame miesto kalėjime, vėliau perkeliami į lagerius Buriatijoje ir kitose Sovietų Sąjungos vietose.
Dauguma Ulan Udės lietuvių gyveno nuo likusios miesto dalies Selengos upės atskirtame priemiestyje, vadintame Kairiuoju Selengos Krantu (rus. Левый Берег Селенги). Priemiestis buvo skurdus, dauguma namų – mediniai. Kiekvieną pavasarį, pradėjus šilti orams, jį dažnai užliedavo patvinusi upė. Pirmieji į Ulan Udę perkelti tremtiniai buvo apgyvendinti senuose, žemėmis apkastuose barakuose, kartu su čia jau gyvenusiais kitų tautybių tremtiniais ir buvusiais kaliniais. Barakuose apie 25 m2 patalpose gyveno po 3 ir daugiau šeimų (apie 12–15 žmonių). Visus savo asmeninius daiktus tremtiniai laikydavo po gultais, kadangi jokių kitų baldų nebuvo. 6-ojo dešimtmečio pradžioje buvo pastatyta daug naujų barakų, kuriuose vėliau į Ulan Udę perkeltos tremtinių šeimos jau turėjo pertvaromis atskirtus kambarius. Kai kurie į Ulan Udę dirbti statybinkais atvežti tremtiniai kartu su šeimomis buvo apgyvendinami ir nebaigtuose, jų pačių statomuose namuose. Vėliau, baigus statybas, jie buvo perkeliami į barakus ar kitas nuolatines gyvenamas patalpas. Ilgainiui kelios lietuvių šeimos Ulan Udėje pasistatė savo namelius. Jie greitai tapo vietomis, kur tremtiniai galėjo nevaržomi susirinkti, bendrauti, melstis. Petro ir Juzefos Marozų namuose kaskart apsistodavo, aukodavo mišias bei atlikdavo kitas religines apeigas Ulan Udės tremtinius lankyti atvykęs kunigas Petras Jasas.
Gyvenimo sąlygos Ulan Udėje net ir ankstyvaisiais tremties metais buvo geresnės nei tolimose miško darbininkų gyvenvietėse ar sunykusiuose kaimuose, į kuriuos buvo ištremta dauguma lietuvių. Nepaisant mažų atlyginimų, sostinėje tremtiniai galėjo įsigyti daugiau ir kokybiškesnių maisto produktų. Čia veikė didelė specializuota infekcinių ligų ligoninė ir kelios smulkesnės gydymo įstaigos. Dėl geresnių gyvenimo sąlygų, tarp tremtinių ėmė organizuotis kultūrinis gyvenimas, kurtis saviveiklos būreliai. Daugelis jaunimo sportavo.
Ulan Udėje dauguma tremtinių dirbo statybininkais. Daugelis jų dalyvavo statant 1952 m. atidarytus Ulan Udės operos ir baleto teatro rūmus. Taip pat lietuviai dirbo veltinių fabrike, įvairiose gamyklose bei kitose įmonėse, vyrų brigados kasdien vykdavo į Aukštutinio Sajantujaus ir kitų gretimų kaimų apylinkes kirsti miškų ir aprūpinti miestą kuru. Ilgainiui tremtiniai įsiliejo į miesto gyvenimą, kai kurie patys susirado mažiau fiziškai alinančius ar geriau apmokamus darbus.
Ulan Udėje dirbančiam tremtinių jaunimui atsirado galimybė įgyti išsilavinimą. Daugelis čia baigė kursus miško pramonės technikume, keli įstojo į Ulan Udės pedagoginį institutą, medicinos mokyklą ar kitas mokymosi įstaigas. 6-ojo dešimtmečio viduryje mokytis į Ulan Udę pradėjo atvykti vis daugiau jaunų tremtinių iš visos Buriatijos. Dalis jų, baigę specializuotus mechanikų, vairuotojų kursus, grįždavo atgal pas artimuosius į tolimas darbininkų gyvenvietes, kur galėjo pretenduoti į kiek geriau apmokamus, kvalifikacijos reikalaujančius darbus.
Ulan Udėje nelaimingų atsitikimų darbe metu ar ligų mirė daugiau nei 10 lietuvių tremtinių. Dauguma jų palaidota bendrose miesto kapinėse.
1958–1963 m. daugumai Ulan Udėje gyvenusių tremtinių buvo leista grįžti į Lietuvą, tačiau į sostinę iš skurdžių Buriatijos kaimų, naikinamų miško darbininkų gyvenviečių ir toliau kėlėsi iš tremties dar nepaleisti ar kelionei namo lėšų neturėję lietuviai. 2010 m. Rusijos Federacijos gyventojų surašymo duomenimis Ulan Udėje gyveno daugiau nei 400 tūkst. žmonių.