LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Ust Kanas

Rajonas: Ust Kano

Autonominė sritis: Gorno-Altajskaja aut. sr. (d.Altajaus Respublika)

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

             Ust Kanas (rus.Усть-Кан) – 1876 m. įkurtas kaimas, Ust Kano rajono centras, apie 260 km į pietvakarius nuo šiandieninės Altajaus respublikos sostinės Gorno Altaisko. Kaimas įkurtas Čiaryšo, Kano ir Kutergeno upių santakoje, slėnyje, tarp kelių 1,2–1,5 km aukščio kalnų.

Pirmieji Ust Kane apsigyvenę tremtiniai – lietuvių šeimos, 1941 m. pabaigoje pabėgusios ar gavusios vietos NKVD leidimus persikelti iš Ulužajaus gyvenvietės. Ulužajus buvo viena skurdžiausių ir atokiausių lietuvių tremties vietų šiandininėje Altajaus Respublikos teritorijoje. Kai vietiniai vežikai nustojo į Ulužajų gabenti tremtiniams miltų (kitų produktų ten gyvenusiems tremtiniams paprasčiausiai netiekdavo), iš Ulužajaus į Ust Kaną apsirūpint maistu pradėta siųsti pačius tremtinius. Daugelis jų vos atvykę ieškodavo galimybės pasilikti ir perkelti čia savo šeimas. Tuo metu čia jau gyveno tremtinio Vlado Augustinavičiaus šeima, kurie daugeliui atvykėlių padėdavo įsikurti. Apie mėginimus bėgti iš Ulužajaus Marija Dimaitytė-Lenkutienė rašė: „1941 m. lapkričio mėn., apie vidurį, mama išbėgo į Ust Kaną. [Albina] Viltrakienė ir A. Šilingienė nuėjo į NKVD, pasakė, kad visiškai nėra maisto, nėra jokio darbo. Viršininkas buvo žmoniškas ir pasakė, kad jei turite kur gyventi, darbo, galite pasilikti. [Vladas] Augustinavičius buvo siuvėjas, dirbo artelėje „Čaryš“, visas rekomenduodavo, kad ta ar kita – gera siuvėja, ir jas priimdavo dirbt, nors jokiomis siuvėjomis jos nebuvo. <...> Apie vidurį gruodžio mama sutaupė pinigų ir atsiuntė iš Ust Kano dvejas šlajutes, mums, penkiems vaikams, ir mantai nuvežti.

 Iki 1941 m. žiemos iš Ulužajaus į Ust Kaną išvyko ar pabėgo didesnė dalis ten gyvenusių tremtinių. Likusieji į Ust Kaną buvo perkelti vietos valdžios iniciatyva. Taip pat į Ust Kaną perkelta pora šeimų iš Jabogano kaimo. Iš viso 1942 m. pradžioje Ust Kane gyveno apie 50 lietuvių (8 iš jų tais pat metais išvežti į Jakutiją, Buluno rajoną, Tit Arus).

Tuo metu Ust Kanas buvo  didelė regiono gyvenvietė. Čia gyveno apie 2 tūkst. žmonių. M. Dimaitytė-Lenkutienė apie kaimą rašė: „Po Ulužajaus Ust Kanas man pasirodė vos ne miestas. Teritorija gana didelė. Buvo mokykla, ligoninė su visai skyriais, prokuratūra, milicija, NKVD, daboklė ar kalėjimas. Per kalniuką perėjus didelis pastatas su visa ponstva: karinis komisariatas, partijos komitetas, vykdomasis komitetas, plano skyrius ir dar kažin kas.“ Gyvenamo ploto Ust Kane atvykstantiems tremtiniams nebuvo numatyti, todėl kur apsistoti jie turėdavo susirasti patys. Dauguma tremtinių nuomodavosi patalpas vietos gyventojų būstuose. Pinigai gyvenvietėje karo metais buvo beverčiai, o vietinių buitis ir materialinis aprūpinimas taip pat buvo labai skurdūs, todėl už nuomą jie dažniausiai prašydavo drabužių ar kitų tremtinių iš Lietuvos atsivežtų daiktų. Kaip prisimena Antanina Šilingienė: „Apsigyvenome pas rusę Bereznikovą Marusę Ivanovną. Mokėti už kambarėlį, ji reikalavo ne pinigais, o drabužiais. Tų drabužių ir aš neturėjau per daug, bet juk gatvėje žiemos metu negyvensi. Be to už parduotus drabužius dar reikėjo išmaitinti ir vaikus. <...> Vėliau kambario šeimininkė Bereznikova M. davė pasiūlymą, sakydama duoti jai drabužių, o ji tada nuvyks į kolhozą ir išmainys ant grūdų. <...>Tačiau laikas bėgo, o ji man grūdų niekad neparvežė nei vieno gramo. Be to, kai aš reikalavau atsiskaityti už drabužius, ji pradėjo grasinti, kad nueisianti į selsovietą ir pasakysianti, kad aš užsiimu spekuliacija, todėl būsiu įmestą į kalėjimą.“ Vėliau kai kurie tremtiniai, dažniausiai šeimos, kuriose buvo daugiau darbingų asmenų, jau pajėgė įsigyti arba patys pasistatyti nuosavus būstus, dažniausiai nedideles žemines ar jurtas.

Pirmaisiais metais daugelis tremtinių  dirbo kaimo siuvykloje. Daugelis po darbo siūdavo nelegaliai, valydavo vietinių žmonių namus, prižiūrėdavo jų vaikus, vyrai – skaldydavo malkas, taisydavo tvoras ar dirbdavo kitus atsitiktinius darbus, kad užsidirbti papildomų maisto produktų. Vasarą daugelį tremtinių išveždavo šienauti laukų. Apie 1951–1952 m. gyvenvietėje pradėta statyti elektrinę. Už darbą statybose buvo gausiai atsiskaitoma duona, todėl čia dirbo daugelis kaimo tremtinių. Jos nešiojo akmenis ir t.t. Vėliau kaime tremtinių (ypač Kazimiero Norkaičio) iniciatyva pastatytas malūnas.

1947–1948 m. iš Ust Kano pabėgo 5 tremtiniai. Visi jie sėkmingai pasiekė Lietuvą. 1958 m. dauguma Ust Kane gyvenusių lietuvių buvo paleisti iš tremties. Daugelis jų grįžo iki 1960 m. Pavieniai lietuviai iš Ust Kano į Lietuvą vyko iki 1969 m.

Šiuo metu Ust Kanas didelė gyvenvietė.

Kapinės.Ust Kane mirė 16 lietuvių, iš kurių 10 palaidoti gyvenvietėje. Tarp jų 4 vaikai 1941 m. vasarą mirę Ust Kano ligoninėje. Šeimos su mirusiais vaikais buvo išvežtos į Ulužajaus ir Kužurlos gyvenvietes. Visi vaikai palaidoti pakeliui į gyvenvietes. Kiti Ust Kane mirę tremtiniai buvo laidojami bendrose kapinėse, kaimo pašonėje. Tremtinių kapai buvo išsibarstę po visą kapinių teritoriją.

1990 m. Ust Kano kapinėse lankėsi grupė buvusių Tengos tarybinio ūkio tremtinių. Jie sutvarkė kapinėse išlikusius lietuvių kapus. Tuo metu Ust Kane vis dar gyveno viena buvusi tremtinė – Aldona Eleonora Griktėnienė (1920-2012). 1991 m. Ust Kano kapinėse lankėsi Lietuvos deportuotų asmenų palaikų perkėlimo ir socialinės pagalbos komiteto ekspedicija, vadovaujama Antano Sadecko. Kapinėse buvo rasti 5 tremtinių palaidojimai.

Ustj-Kano vaizdas. 1958 m.