LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Barunas

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

              Barunas (rus. Барун) – buvusi miško darbininkų gyvenvietė Zaigrajevo rajone (nuo 1961 m. Chorinsko rajono teritorijoje), 25 km į pietryčius nuo Aukštutinių Talcų, šalia Baruno Tarbagatajaus upelio. 1945–1948 m. čia veikė karo belaisvių japonų lageris. 1948 m. pavasarį panaikinus lagerį, nugriovus jį supusias vielines tvoras ir sargybos bokštelius, Barune apgyvendintos kelios vietinių rusų ir buriatų šeimos, daugiausia būsimi gyvenvietės administracijos darbuotojai ir brigadininkai.

            1948 m. birželio 11 d. sunkvežimiais iš Onochojaus miesto geležinkelio stoties į Baruną atvežta apie 50 lietuvių šeimų (apie 200 žmonių). Visi tremtiniai buvo sugrūsti į vieną ilgą karo belaisvių japonų baraką. Jokių kitų pastataų, išskyrus kelis laikinus vietinių darbininkų būstus Barune nebuvo. Tremtinių gyventas barakas buvo nešildomas, greta sienų sukaltuose gultuose knibždėjo daugybė blakių ir tarakonų. Per kiaurą lentomis ir maumedžio žievėmis dengtą stogą lyjant lietui tekėdavo vanduo. Patalpų viduje nebuvo jokios galimybės nei sušilti, nei išsivirti valgio. Iš akmenų susikrovę „krosnis“ tremtiniai maistą virdavo lauke. Kadangi duonos į Baruną atveždavo retai, dauguma tremtinių iš netoliese gyvenusių vietinių gyventojų pirkdavo grūdus. Vandenį semdavosi iš greta tekėjusio upelio.

           Baruno lagerio barakas buvo netinkamas nuolatiniam apgyvendinimui – tarp ankštose, perpildytose ir purvinose patalpose gyvenančių tremtinių masiškai plito infekcinės vidurių ligos, ypač vidurių šiltine ir dizenterija. 1948 m. vasaros pabaigoje tremtiniai už 2 km į pietryčius pradėjo statyti naujus, tinkamus žiemoti barakus. Rudenį karo belaisvių japonų barakas buvo nugriautas, o visi jame gyvenę lietuviai perkelti į 4 jų pačių pastatytus barakus. Ilgainiui buvusio japonų lagerio teritoriją, kur lietuviai gyveno nuo 1948 m. birželio iki spalio, pradėta vadinti Senuoju Barunu (rus. Старый Барун), o naujai įkurtą lietuvių gyvenvietę – Naujuoju Barunu (rus. Новый Барун). Iki 1948 m. pabaigos Naujajame Barune buvo pastatyta dar keletas nedidelių barakų, mokykla, parduotuvė, pradėjo veikti nedidelė ambulatorija.

            Daugiausia tremtiniai Baruno apylinkėse kirto miškus, rinko sakus, genėjo šakas, iškirstą medieną arkliais traukdavo iki Udos pakrantėse įrengtų sandėlių (apie 25 km į šiaurę). Neįgudusiems miško darbuose tremtiniams darbas buvo sunkus ir pavojingas, o išdirbio normos – neįveikiamos. Miško darbuose įvykdavo daug nelaimingų atsitikimų.

               Kirtavietėms nuo gyvenvietės nutolus daugiau nei 10 km, dalį tremtinių pradėta siųsti dirbti į aplinkines gyvenvietes (Aukštutinius Talcus, Antonova Rečką, Griaznaja Rečką). Kiti būdavo išvežami į giliai taigoje įkurtas kirtavietes. Beveik keturias savaites tremtiniai gyvendavo kilnojamuose, menkai šildomuose barakuose. Tremtiniai turėdavo patys apsirūpinti maistu (dažniausiai šaldyta sriuba, duona, bulvėmis) ir darbo drabužiais. Kadangi jų nuolat trūkdavo, o žiemą ant vienos krosnies visiems išsidžiovinti drabužių nepavykdavo, miško kirtėjai dažnai į darbą vykdavo šlapiais veltiniais ir vatinukais. 6-ojo dešimtmečio pradžioje pradėta mechanizuoti miško pramonę. Į Baruną dirbti traktorininkais ir mechanikais buvo atvežta daug tremtinių iš Chalsano ir kitų Baruno Tarbagatajaus MPŪ gyvenviečių.

            Barune buvo užfiksuoti 2 mėginimai bėgti iš tremties.Visi bėgliai buvo sulaikyti Kansko geležinkelio stotyje, Krasnojarsko krašte.  

             6-ojo dešimtmečio pradžioje gyvenimo sąlygos Barune pradėjo gerėti. Į gyvenvietės parduotuvę atveždavo daugiau ir įvairesnių maisto produktų, medicinos punktas buvo geriau aprūpinamas vaistais. Tremtiniams apgyvendinti pastatyta keletas nedidelių medinių namelių. Į juos iš sausakimšų barakų persikėlė gausesnės šeimos. Pradėjo kurtis kultūrinis ir religinis tremtinių gyvenimas.Viename barako kambaryje buvo įrengtas altorius, prie kurio kiekvieną sekmadienį vykdavo pamaldos. Lietuvių tremtinių jaunimas rengdavo koncertus, vaidinimus.

            Iki 6-ojo dešimtmečio pabaigos Senajame ir Naujajame Barunuose mirė daugiau nei 20 lietuvių tremtinių. Visi jie palaidoti greta išlikusių kelių šimtų karo belaisvių japonų kapų įkurtose kapinėse prie buvusio Senojo Baruno lagerio. Kapinės buvo apsodintos eglaitėmis, ant tremtinių kapų pastatyti aukšti mediniai kryžiai. Visiems Barune palaidotiems lietuviams atminti pastatytas iš vamzdžių ir traktoriaus vikšrų suvirintas metalinis kryžius.   

             Iki 1959 m. Naujasis Barunas ištuštėjo, dauguma barakų buvo nugriauti ir perstatyti naujai kuriamose miško darbininkų gyvenvietėse. Buriatijoje pasilikusios gyventi lietuvių šeimos iš Baruno persikėlė į Aukštutinius Talcus arba Ulan Udę.  Jau 1973 m. buvusioje didelės miško darbininkų gyvenvietės vietoje buvo likę tik vieno barako griuvėsiai, medžiotojų bokštelis ir medžiais apaugusios kapinės.