LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTIES IR KALINIMO VIETOS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Novoiljinskas (Karymka)

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

 Novoiljinskas (rus. Новоильинск) – apie 1900 m. įkurtas miestelis, prie Transsibiro geležinkelio magistralės, 40 km į pietryčius nuo rajono centro Zaigrajevo, 120 km į rytus nuo Buriatijos sostinės Ulan Udės, Cagan Dabano kalnagūbrio priekalniuose, abipus Ilkos upės. Dauguma gyventojų – rusai ir buriatai.

Novoiljinskas buvo Chandagatajaus mechanizuoto medienos ruošos punkto (toliau – MMRP) centras. Čia buvo suvežama medieną iš aplinkinių kirtaviečių. Gyvenvietėje veikė didelė pabėgių gamykla, lentpjūvė, medienos sandėliai, taip pat buvo įrengtas garvežių depas, kelios pradinės ir viena vidurinė rusų mokykla, nedidelė ligoninė, paštas, kontora, buvo 4 šuliniai. 1934 m. nuo Novoiljinsko priemiestyje veikusios „Karymkos“ stoties į rytus, iki Kižingos, pradėta tiesti medienai transportuoti skirta Chandagatajaus siaurojo geležinkelio linija (vėliau pratęsta iki Zazos gyvenvietės, Jeravnojės rajone). Siaurasis geležinkelis buvo nutiestas miškingu, retai apgyvendintu Ilkos upės slėniu. Juo iš giliai taigoje įkurtų kirtaviečių atvežta mediena Novoiljinsko sandėliuose buvo perkraunama į plačiojo geležinkelio vagonus ir toliau gabenama Transsibiro magistrale. Dalis į Novoiljinską atvežtos medienos buvo apdirbama gyvenvietės lentpjūvėje ir pabėgių gamykloje. 1945–1948 m. Novoiljinsko miško pramonės įmonėms aprūpinti darbo jėga, gyvenvietėje ir jos apylinkėse buvo įkurti keli karo belaisvių japonų lagerio punktai. Krauti vagonus į Novoiljinską taip pat dažnai buvo atvežami kriminaliniai kaliniai iš aplinkinių kalėjimų.

 1948 m. birželio 10 d. į Novoiljinsko geležinkelio stotį ešelonu Nr. 97912 atvežtos ir Chandagatajaus MMRP žinion perduotos 305 lietuvių šeimos (1113 žmonių: 368 vyrai, 426 moterys, 148 paaugliai, 170 vaikų iki 14 metų)[1]. Dauguma tremtinių buvo iš Klaipėdos, Plungės, Šiaulių  ir Tauragės rajonų. Per kelias dienas dauguma tremtinių buvo ant atvirų traukinio platformų išvežioti po gyvenvietes palei siaurąjį geležinkelį: Aukštutinę Ara Kuorką, Chutorą ir Tarbagatajų. Kelios šeimos laikinai apgyvendintos siaurojo geležinkelio 11-ojo ir 27-ojo kilometrų stotelėse, kur traukiniai sustodavo pasikrauti malkų ir apsirūpinti vandeniu. Vėliau lietuviai buvo perkelti į naujai įkurtas Chandagatajaus MMRP miško darbininkų gyvenvietes: Aukštutinį Naryną, Chara Kutulą, Eche Gorchoną, Moigą, Songoną, Aukštutinės Ara Kuorkos padalinius Levyj Usą, Grianzyj Kliučių, Pravyj Usą ir Naująjį Pravyj Usą. Daugumą šių gyvenviečių statė patys tremtiniai.

1948 m. vasarą Novoiljinske buvo palikta tik apie 10 lietuvių šeimų (30–40 žmonių). Visi jie buvo apgyvendinti vos prieš mėnesį panaikinto japonų lagerio barakuose. Lageris buvo įkurtas prie pat siaurojo geležinkelio, kiek atokiau nuo vietinių rusų ir buriatų gyventos Novoiljinsko dalies, vadinamojo uluso. Netoliese barakų stovėjo sargybos bokšteliai, mėtėsi išardytos lagerį juosusios spygliuotos vielos tvoros. Barakų viduje, ankštose, pilnose blakių ir tarakonų, apie 10 m2 pločio patalpose buvo sugrūsta po 8 ir daugiau žmonių. 1949 m. barakuose kartu su lietuviais buvo apgyvendinta ir keletas tremtinių iš Moldavijos.

Nuo 1951 m. į Novoiljinską pradėta perkelti dalį tremtinių iš uždaromų laikinų Chandagatajaus MMRP darbininkų gyvenviečių, daugiausia Aukštutinės Ara Kuorkos. Iš viso 1948–1960 m. Novoiljinske gyveno apie 150 lietuvių tremtinių šeimų (apie 550 žmonių).

Pirmaisiais tremties metais dauguma Novoiljinsko tremtinių prižiūrėjo ir remontavo siaurojo geležinkelio liniją, taip pat dirbo sandėlių sargais, piemenimis ar kitus atsitiktinius, prasčiausiai apmokamus darbus. 1951 m. ir vėliau į gyvenvietę perkelti tremtiniai, dažniausiai jauni vyrai, buvo verčiami dirbti vagonų krovėjais medienos sandėliuose. Vagonų krovimas buvo nemechanizuotas, pavojingas ir ypač fiziškai alinantis darbas. Tremtiniams tekdavo ant pečių nešioti lentas, iki 3 m siekusius rąstus ir apie 80 kg svėrusius maumedžio pabėgius, naudojant tik menkai nuo sužeidimų apsaugančius vatinius antpečius. Oficialios darbo dienos trukmės MMRP administracija nepaisydavo ir tremtiniams ilsėtis leisdavo tik pakrovus visus vagonus. Darbai užsitęsdavo daugiau nei 12 val. per parą. Dirbti tekdavo keliomis pamainomis, net naktimis, medienos sandėlius apsišvietus laužais. Vagonai buvo kraunami rankomis iki pat 6-ojo dešimtmečio pabaigos, todėl sužeidimai ir net žūtys darbo metu Novoiljinske buvo dažni.

Nors oficialiose pažymose teigta, kad Novoiljinske vietos administracija yra tinkamai pasiruošusi priimti tremtinius[2], Chandagatajaus MMRP medicininė priežiūra buvo viena prasčiausių iš visų „Burmongolles“ trestui priklausiusių miško pramonės įmonių. Darbininkų gyvenvietėse trūko dezinfekcijos kamerų, beveik niekur nebuvo medicinos punktų. Novoiljinsko ir kitų MMRP gyvenviečių darbininkams (tarp jų ir daugiau 1 tūkst. lietuvių) aptarnauti buvo paskirtas vos vienas gydytojas. Negana to, MMRP administracija nebuvo skyrusi jam transporto priemonės, ar bent arklio, kad galėtų pasiekti atokiose tarpukalnėse įkurtas kirtavietėse. 1948 m. vasaros viduryje tremtinių sergamumas infekcinėmis vidurių ligomis, ypač dizenterija ir vidurių šiltine, kai kuriose Chandagatjaus MMRP gyvenvietėse buvo pasiekęs epidemijos lygį. Nors Novoiljinske veikė vienintelė apylinkėse ligoninė, medicininė pagalba čia taip pat buvo labai prasta: nuolat neužtekdavo reikiamų medikamentų, ligoninės patalpos buvo ankštos, nešildomos ir prastos sanitarinės būklės. Ypač trūko kvalifikuoto personalo. Dėl laiku nesuteiktos pagalbos Novoiljinsko ligoninėje mirė nemažai lietuvių tremtinių.

Darbo ir buities sąlygos Novoiljinske gerėti pradėjo apie 1953–1955 m. Tremtiniams jau buvo leidžiama dirbti geriau apmokamus darbus, kartais net užimti aukštesnes pareigas.

 Novoiljinskas nuolat plėtėsi, buvo geriau aprūpinamas maisto produktais ir kitais būtiniausiais daiktais. Apie 1955 m. gyvenvietėje įkurtas namų statybos kombinatas, statęs surenkamus 4 butų, vadinamuosius suomiškus, namelius. Dalis sausakimšuose barakuose gyvenusių tremtinių jau galėjo persikelti į patalpas naujuose namuose, kuriuose kiekvienai šeimai buvo skirta po atskirą kambarį ir nedidelę virtuvę.

Iki Stalino mirties tautinės ir religinės šventės buvo minimos paslapčia, dažniausiai šeimos rate. Vėliau Novoiljinske pradėjo burtis saviveiklininkų rateliai, tautinių šokių būreliai, įkurtas tremtinių choras. Kurį laiką gyvenvietėje veikė nedidelė neformali mokykla. 6-ojo dešimtmečio viduryje Novoiljinskas tapo visos Buriatijos tremtinių religinio gyvenimo centru. 1955 m. čia atitremtas kunigas Petras Jasas, nuo 1946 m. kalintas Ivdelio (Sverdlovsko sr.) ir Intos (Komija) lageriuose.  Vasarą gyvenvietės kapinėse, žiemą tremtinių barakuose jis aukojo mišias, tuokė, krikštijo ir teikė kitus sakramentus. Iki 1960 m. gyvendamas Novoiljinske P. Jasas aplankė daugelį lietuvių tremties vietų Buriatijoje.

1948–1960 m. Novoiljinske mirė 20 tremtinių. Visi jie buvo palaidoti bendrose gyvenvietės kapinėse. Čia palaidota ir tremtinių iš aplinkinių gyvenviečių, taip pat keletas lietuvių, potremties likusių gyventi Novoiljinske ar kitose Buriatijos gyvenvietėse. Iš viso kapinėse palaidota daugiau nei 30 tremtinių. Greta lietuvių kapų buvo pastatyta nedidelė koplytėlė ir aukštas medinis kryžius.

Iki 1963 m. dauguma Novoiljinsko tremtinių grįžo į Lietuvą. 1989–1991 m. buvusiems tremtiniams atvykus parsivežti artimųjų palaikų, čia vis dar gyveno keletas lietuvių. Tuo metu gyvenvietė buvo sumažėjusi, miško darbai beveik sustoję, Chandagajaus MMRP panaikintas. 1998–2004 m. išardyta tremtinių tiesta Chandagatajaus siaurojo geležinkelio linija. 2010 m. Rusijos Federacijos gyventojų surašymo duomenimis Novoiljinske gyveno apie 4700 žmonių.

 



[1]В. И. Башкуев „Литовские спецпоселенцы в Бурят-Монголии (1948–1960 гг.)”, p. 125

[2]В. И. Башкуев „Литовские спецпоселенцы в Бурят-Монголии (1948–1960 гг.)”, p. 82