LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTIES IR KALINIMO VIETOS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Zona

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

 Zona (rus. Зона) – miško darbininkų gyvenvietė, apie 22 km į pietvakarius nuo Čelutajaus (24-ojo kilometro) ir apie 3 km į pietryčius nuo Šaburo, Zaigrajevo rajone. 1945 m. čia įkurtas karo belaisvių japonų lagerio Nr. 10 punktas, kuriame 1945–1948 m. buvo kalinta per 600 japonų. Vietiniai gyventojai lagerio punktą vadino tiesiog „Zona“. Išgyvenę karo belaisviai 1948 m. gegužę buvo išlaisvinti ir išsiųsti į Japoniją. Panaikinto lagerio vietoje likę 6-8 barakai, kelios į kalno šlaitą įkastos žeminės, lauko virtuvė, buvo panaudoti laikinai miško darbininkų gyvenvietei. Lagerio teritorijoje liko didelės japonų kapinės.

            1948 m. birželio 10 d. į Zoną traukiniu atvežta apie 40 lietuvių šeimų (apie 160 žmonių).  Tai buvo gausios šeimos su mažamečiais vaikais ir nedarbingais seneliais. Visi jie buvo sugrūsti į senus japonų barakus ir žemines, kuriuos vis dar juosė neišardytos vielinės lagerio tvoros. Barakai buvo apleisti, daugelyje nebuvo net gultų, sienose tarp lentų žiojėjo plyšiai. Tremtiniai buvo priversti gyventi po 4 šeimas (apie 15 ir daugiau žmonių) 25 m2 pločio patalpose. Keliuose barakuose buvo įrengtos metalinės krosnelės, kurių „kaminai“ buvo išvesti pro išdaužtus langus. Viduje buvo pilna blakių ir tarakonų. Kadangi vietos administracija atsisakė tremtiniams skirti dezinfekcijos priemonių, parazitus jie mėgindavo naikinti pildami ant barakų sienų verdantį vandenį, degindami balanomis. Vėliau, kad blakės išmirtų, tremtiniai žiemą palikdavo barakų duris atviras ir laikinai apsistodavo kaimyniniuose ir taip sausakimšuose barakuose.

Beveik visi Zonos tremtiniai buvo įdarbinti miško pramonėje: vyrai kirto medžius, tempė rąstus iš kirtaviečių į sandėlius, moterys dirbo apskaitininkėmis, medienos rūšiuotojomis. Pagyvenusios moterys ir paaugliai rinko pušų sakus, genėjo ir degino medžių šakas. Atitrėmus lietuvius miškai aplink Zoną jau buvo iškirsti karo belaisvių japonų, todėl kirtavietės kūrėsi už 5-8 km nuo gyvenvietės. Dėl užsitęsiančių darbų ir didelių atstumų, namo tremtiniai dažnai grįždavo tik po 10-12 val. darbo dienos. Sekmadieniais, vienintelę poilsio dieną, vietos administracija dažnai rengdavo „savanoriškas talkas“ (vadinamuosius „voskresnikus“), kurių metu tremtiniai buvo siunčiami be atlygio darbuotis miške. Žiemą kirsti miškų kolūkių reikmėms į Zoną buvo atvežama ir vietinių gyventojų iš netoliese, Muchoršibirio rajone, esančių kaimų. Zonos medienos sandeliuose kartu su tremtiniais dirbo Šabure ir kituose gretimuose kaimuose gyvenę represuoti buvę RA kareiviai, Antrojo pasaulinio karo metu patekę į vokiečių nelaisvę. Dalis Zonos tremtinių taip pat buvo siunčiami dirbti į Šabure veikusią pabėgių gamyklą, lentpjūvę. Įvairių būdų padėti išmaitinti savo šeimas buvo priversti ieškoti ir vaikai.

            Nuo 1948 m. pabaigos Zonos gyvenvietė nebesiplėtė, liko skurdi ir apleista. Nedidelėje greta lietuvių barakų pastatytoje laikinoje parduotuvėje dažniausiai būdavo galima nusipirkti tik duonos. Dėl nuolatinio produktų stygiaus pirmaisiais mėnesiais duona buvo parduodama tik dirbantiems tremtiniams (ne daugiau kaip  800 g dienai). Vos atvežus į Zoną, dalis tremtinių šeimų neteko galimybės pirkti duonos, nes darbingi vyrai buvo išsiųsti dirbti į kitas gyvenvietes. Kartais į Zoną parduoti bulvių ar pieno produktų atvykdavo kolūkiečiai iš aplinkinių kaimų. Jų atvežami produktai tremtiniams dažnai būdavo neįperkami. Kad išsimaitintų daugelis tremtinių jau pirmą vasarą į menkaverčius maisto produktus išmainė savo iš namų atsivežtą patalynę, drabužius. Maistui ir kitoms reikmėms vandenį žmonės semdavo iš greta tekėjusio kalnų upelio. Žiemą, kai jis užšaldavo, vandenį tekdavo neštis iš artimiausio šulinio Šabure, už 3 km nuo Zonos.

Dėl antisanitarinių buities sąlygų, bado ir fizinio išsekimo tarp tremtinių masiškai plito dizenterija, vidurių šiltinė ir kitos infekcinės ligos. Sergantieji iš vietos administracijos nesulaukdavo jokios pagalbos, daugelis išgyveno tik kitų tremtinių ar vietos gyventojų, daugiausia buriatų, dėka. 1948 m. vasarą, dėl masiškai plintančių infekcinių ligų, tremtinių, ypač fiziškai išsekusių pagyvenusių žmonių ir mažamečių vaikų, mirštamumas Zonoje buvo labai didelis

            1948 m. vasarą greta karo belaisvių japonų kapų Zonoje atsirado didelės lietuvių kapinėse. Artimuosius čia laidojo ir Belaja Rečkos, Boicų, Muchor Talos, Novostroikos ir Šaburo tremtiniai. Antano Balsevičiaus liudijimu, Zonos kapinėse galėjo būti palaidota apie 70 lietuvių.

            1950 m., dėl plintančių ligų, gyvenamo ploto trūkumo ir lėtėjančios medienos gavybos, visi tremtiniai iš Zonos barakų ir žeminių buvo perkelti į naujai pastatytus barakus Belaja Rečkos gyvenvietėje. 1953 m. Zona buvo panaikinta.