2-oji Tengos tarybinio ūkio ferma - Kara Kobai
Rajonas: Ongudajskij
Autonominė sritis: Gorno-Altajskaja aut. sr. (d.Altajaus Respublika)
Kraštas/respublika: Altajaus kr.
Valstybė: RSFSR
1941 m. liepą į 2-ąją Tengos tarybinio ūkio fermą atvežtos 20–26 tremtinių šeimos (pagal buvusių tremtinių informaciją 64 žmonės). Kara-Kobai – nuošaliai įsikūręs mažas kaimelis, nuo rajono centro, Ongudajaus, į vakarus nutolęs apie 40 km, nuo Tengos kaimo – apie 6 km į vakarus. Čia gyveno daugiausia altajiečiai ir kelios rusų šeimos. Kara Kobų kaimelyje buvo pastatyta apie dvidešimt namelių ir vienas ilgas barakas, kuriame apgyvendinta dauguma tremtinių šeimų. Kiti buvo suvaryti į piemenų būdeles, gyvulių tvartus kaimo apylinkėse. Pavyzdžiui, Elžbietos Zubinienės (su trimis 1-5 metų amžiaus vaikais) ir Onos Kalvaitienės (su dviem iki 1 metų vaikais) šeimos apgyvendintos Tabatojaus piemenų būdelėje, kitapus kalno nuo Kara Kobų kaimelio[1]. Atvežus į Tabatojų beveik visi vaikai sirgo dizenterija. E. Zubinienės liudijimu, „Sergančių vaikų kašare guldyti negalėjau, nes kašara buvo apsiausta blakių. Gulėjo visi trys lauke, bet iš altajų pasiskolinau senus sudėvėtus kailinius ir jais naktim pridengdavau, nes kalnuose naktys labai šaltos. Vaikai negerėjo, vaistų nebuvo, o valgyti jie jau nebeprašė. Nusivilkau nuo savęs tą, ką pageidavo turintys karvę altajai, ir išmainiau į rūgusį pieną, su kuriuo pradėjau maitinti ligonius. Mažiausias buvo taip nusilpęs, kad jam tik prievarta su šaukščiuku įpildavau į burną. Stebuklas. Šitiek nukraujavę vaikai palengva pradėjo atgyti, ir nors dar negreitai, betir pats mažiausias turėjo jegos jau ir verkti.“ O. Kalvaitienės sūnus Alis ir dukrelė Rūta buvo išvežti į Tengos ligoninę, kur rudenį mirė. Tabatojuje ar netoliese jo be avių aptvaro ir piemenų būdelės nebuvo jokių kitų pastatų. Vienintelis čia gyvenęs piemuo nuo pavasario iki rudens išvarydavo avis į kalnus ir į Tabatojų nesugrįždavo. Tremtinės čia neturėjo jokio pragyvenimo šaltinio, nebuvo galimybės net dirbti.
Kara Kobuose veikė vienintelė apylinkėse pradinė mokykla.
Kara Kobų kaimelis išliko. Šiuo metu čia gyvenama.
Kapinės. Į Tengos tarybinio ūkio 2-ąją fermą ištremti lietuviai buvo laidojami bendrose kapinėse netoli Kara Kobų kaimelio. Pasak Romualdo Zubino, didžioji dalis šių kapinių, kur jau pirmaisiais tremties metais palaidota nemažai lietuvių, buvo sunaikinta. Mirusiuosius čia laidojo kalno šlaite, dažnai be kryžių ar karstų (nes trūko lentų). Tremtiniui mirus žiemą žmonės dažnai nepajėgdavo iškasti duobių, todėl mirusiųjų kūnus įkasdavo į sniegą, uždengdavo paklode, šiaudais ir akmenimis, kad kūnų nerastų vilkai. Pavasarį, sniegui nutirpus, tokius palaidojimus nuplaudavo patvinusi Ursulo upė. Vieno potvynio metu buvo nuplautos beveik visos kapinės. Tuo metu kapinėse buvo palaidota per 30 žmonių, iš jų, R. Zubino teigimu, apie 15-20 galėjo būti lietuviai. Vėliau Kara Kobų kapinėse žmonės laidoti toliau nuo upės. 1946 m. kapinėse palaidotas 1943 m. į Tengos tarybinį ūkį iš Rešiotų lagerio atvežtas buvęs Mažeikų pašto viršininkas Aleksandras Kazakevičius (1886–1946 m.). Apie kitus čia galimai palaidotus lietuvius nėra žinoma.
1990 m. buvusių tremtinių ekspedicijos metu Kara Kobų kapinėse ant A. Kazakevičiaus kapo pastatytas 2 m aukščio medinis kryžius su Nukryžiuotojo figurėle. Aplink kapo kauburėlį įkasti žemi mediniai stulpeliai. 1991 m. kapinėse lankėsi Lietuvos deportuotų asmenų palaikų perkėlimo ir socialinės pagalbos komiteto organizuota ekspedicija. Kapinių centre buvo išlikęs tik A. Kazakevičiaus kapas, jokių kitų lietuvių palaidojimų rasti nepavyko. 2012 m. bendrijos „Lemtis“ ekspedicijos metu kryžius buvo nuvirtęs, kapinių teritorijoje ganėsi karvės. Vietoje nuvirtusio kryžiaus pastatytas naujas, padarytas ekspedicijos dalyvio Roberto Ožalinsko.