Ilka
Rajonas: Zaigrajevo
Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )
Valstybė: RSFSR
Ilka (rus. Илька) – XIX a. pabaigoje įkurta gyvenvietė prie Transsibiro magistralės, už 25 km į pietryčius nuo rajono centro Zaigrajevo ir 84 km į pietryčius nuo Buriatijos sostinės Ulan Udės, Ilkos upės kairiajame krante. Gyvenvietės ir upės pavadinimas kildinamas iš buriatų kalbos žodžio элһэн (liet. smėlynai). 1946 m. Ilkoje įsteigtas Erijos mechanizuotas medienos ruošos punktas (MMRP). XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje Ilka buvo vienas didžiausių medienos apdirbimo centrų regione, čia gyveno apie 1 tūkst. gyventojų, dauguma jų – rusai, buriatai. 1945–1948 m. Ilkoje veikė karo belaisvių japonų lagerio punktas.
1948 m. birželio 8 ir 10 d. į Ilkos geležinkelio stotį dviem ešelonais Nr. 97908 ir 97912 atvežta ir Erijos MMRP žinion perduota 291 tremtinių lietuvių šeima (1074 žmonės: 312 vyrų, 422 moterys, 143 paaugliai ir 197 vaikai iki 14 metų)[1]. Dauguma tremtinių buvo iš Panevėžio miesto ir rajono, taip pat iš Šiaulių, Telšių, Plungės rajonų. Apie 150 šeimų (500 žmonių) palikta Ilkoje, kitos išvežtos į aplinkines Erijos MMRP gyvenvietes: Kunduliuną, Tibigutus ir Ulentujų. Vėliau įkurtos dar 2 Erijos MMRP darbininkų gyvenvietės: 1950 m. – Dalniaja Erija, 1952 m. – Ulentujaus padalinys Dardyn Kulis. Į šias gyvenvietes taip pat perkelta lietuvių tremtinių.
1948 m. vasarą į Ilką atvežti tremtiniai pamatė skurdžią, netvarkingą ir apleistą gyvenvietę: gatvės pakraščiuose mėtėsi medienos atliekos, bėgiojo daugybė benamių šunų. Dauguma Ilkos tremtinių buvo apgyvendinti nešildomuose karo belaisvių japonų lagerio barakuose. Barakų vidus pertvaromis buvo padalintas į atskirus narvelius. Į vieną narvelį buvo sugrūsta po keletą šeimų. Patalpos buvo nešildomos, nešvarios ir pilnos parazitų. Sienose ir lubose žiojėjo plyšiai. Lyjant, viduje viskas permirkdavo. Dauguma barakų buvo perpildyti, daugelyje neužteko gultų, kartais laisvos vietos nebūdavo net ant žemės, dažnai žmonės buvo priversti pasikeisdami miegoti ant šiaudais nuklotų grindų.Tarp miegančių ant žemės nebuvo nė mažiausio tarpelio, išeinant reikėjo lipti per gulinčius. „Virtuvė“ buvo įrengta lauke, šalia barakų. Valgį virtis tekdavo žarijų duobėse, ant akmenų. Tremtiniai, kuriems neužteko vietos barakuose, buvo apgyvendinti Ilkos klube, laikinose palapinėse arba nebaigtose statyti iš medienos atliekų sukaltose pašiūrėse. Kelios šeimos buvo priverstos beveik savaitę nakvoti gyvenvietės turgavietėje, po dengtais prekystaliais.
1948 m. vasaros pabaigoje tremtiniai pradėjo statyti naujus barakus, į kuriuos iš netinkamų gyventi laikinų būstų iki žiemos perkelta dauguma lietuvių. Taip pat į naujus barakus Ilkoje iš aplinkinių gyvenviečių (Kunduliuno, Tibigutų, Dalniaja Erijos, Ulentujaus) buvo nuolat perkeliama paklausių specialybių tremtinių: statybininkų, stalių, kalvių, siuvėjų. Vietoj jų į tolimas, giliai taigoje įkurtas miško darbininkų gyvenvietes, kur aprūpinimas maistu ir medicininės pagalbos teikimas buvo dar prastesni nei Ilkoje, buvo išsiunčiamos dažniausiai dėl traumų, ligų, išsekimo fiziškai sunkių darbų nebegalintys dirbti tremtiniai. Iš viso 1948–1960 m. Ilkoje skirtingu metu gyveno apie 200 tremtinių šeimų (apie 700 žmonių).
Tremtiniai Ilkoje dirbo gyvenvietės lentpjūvėje, pabėgių gamykloje, medienos sandėliuose, kalvėje. Fiziškai pajėgiausi tremtiniai buvo verčiami dirbti vagonų krovėjų ir statybininkų brigadose. Vagonų krovėjai dirbdavo 10–12 valandų pamainomis, dažnai net naktimis. Nors jiems mokėjo kiek didesnius atlyginimus, dėl prastos mitybos ir didelio fizinio krūvio jie greitai išsekdavo, danžnai nukentėdavo nelaimingų atsitikimų metu.Dauguma moterų dirbo pabėgių gamykloje. Pirmaisiais tremties metais daugelis tėvų nepajėgė išmaitinti savo šeimų, todėl dirbti buvo priversti ir vaikai. 10–12 metų vaikai dažniausiai tarnaudavo pas vietinius gyventojus: ganė gyvulius, prižiūrėjo vaikus, vyresni (12–14 metų) buvo įdarbinami pagalbiniais darbininkais lentpjūvėje ar kitose miško pramonės įmonėse.
Pirmieji dveji tremties metai Ilkoje buvo ypač sunkūs. Iš namų pasiimtos maisto atsargos greitai baigėsi, o siuntiniai tremtinius pradėjo pasiekti tik 1949 m. pradžioje. Aprūpinimas maisto produktais Erijos MMRP buvo vienas prasčiausių visoje Buriatijoje. Kad išgyventų, daugelis tremtinių buvo priversti keisti drabužius ir kitus iš namų atsivežtus daiktus į gretimuose kaimuose gyvenusių kolūkiečių augintas daržoves ar pieno produktus.
Dėl nuolatinio alkio, sunkaus fizinio darbo ir prastų sanitarinių sąlygų gyvenamose patalpose, tremtiniai masiškai sirgo dizenterija, vidurių šiltine. Tai pat gyvenvietėje užfiskuota susirgimų maliarija ir kitomis sunkiomis infekcinėmis ligomis. Vien 1948–1949 m. Ilkoje mirė daugiau nei 20 lietuvių, dauguma jų – seneliai ir mažamečiai vaikai. Gyvenvietėje veikė medicinos punktas, į kurį galėjo kreiptis ne tik Ilkos, bet ir kitų Erijos MMRP gyvenviečių gyventojai, tačiau čia nuolat trūko medikamentų ir kvalifikuoto medicininio personalo. Tarp Ilkos tremtinių buvo medicininį išsilavinimą turinčių tremtinių, tačiau nors visoje Buriatijoje medikų labai trūko, Ilkoje lietuviams dirbti pagal specialybę nebuvo leista iki pat 6-ojo dešimtmečio vidurio.
Matydami, kad nepakenčiamos gyvenimo sąlygos kelia pavojų sveikatai ir gyvybei, tremtiniai rizikuodavo bėgti. Iš Ilkos bandę bėgti 5 tremtiniai buvo susekti ir nubausti.
Gyvenimo ir darbo sąlygos Ilkoje šiek tiekpagerėjo 6-ojo dešimtmečio pradžioje. 1950 m. išplėsta Ilkos lentpjūvė: įrengtos didesnės patalpos, atsirado daugiau įrangos, įdarbinta daugiau darbininkų. Gyvenvietėje buvo statomi nauji gyvenamieji namai, pastatyta ligoninė, kino teatras, biblioteka, kelios parduotuvės, sporto salė. 1954 m. įrengtos miško pramonės technikos remonto dirbtuvės. Lietuviai pradėjo dirbti šaltkalviais, elektrikais, mechanikais, vairuotojais. Daugiau uždirbdami tremtiniai statėsi nuosavus namelius, daugiausiai geležinkelio stoties apylinkėse. Ilgainiui tas vietas vietiniai gyventojai pradėjo vadinti „lietuvių gyvenviete“ (rus. литовский поселок). Dalis tremtiniai buvo įsigiję naminius gyvulius, daržuose augino ne tik bulves, bet ir iš artimųjų Lietuvoje gavę sėklų – pomidorus, žirnius ar kitas vietos gyventojams neįprastas daržoves.
Nors tremtinių kultūrinis ir religinis gyvenimas ir toliau buvo varžomas, Ilkos septynmetėje (vėliau reorganizuotoje į dešimtmetę) mokykloje ir gyvenvietės klube vyko įvairūs renginiai, šokiai, kurtėsi dramos rateliai ir muzikos kolektyvai. Gavę komendanto leidimą, į Ilkos saviveiklininkų renginius susirinkdavo lietuviai iš visų aplinkinių gyvenviečių. Daugiausia žiūrovų sulaukė 1956 m. kovą surengtas Ilkos lietuvių atsisveikinimo koncertas.
Tremties metais Ilkoje mirė daugiau nei 70 lietuvių. Dauguma jų palaidota bendrose gyvenvietės kapinėse. Mirusius tautiečius čia laidojo ne tik Ilkos, bet ir Dalniaja Erijos, Kunduliuno, Tibigutų, Ulentujaus ir kitų aplinkinių gyvenviečių tremtiniai. Iš viso čia galėjo būti palaidota apie 100 lietuvių. 1958 m. Ilkos kapinėse lietuviams tremtiniams atminti pastatytas paminklinis akmuo su iš geležinkelio bėgių suvirintu metaliniu kryžiumi.
Nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio mažėjant medienos gavybai Erijos MMRP, mažėjo ir darbo jėgos poreikis. 1953 m. 10 lietuvių šeimų iš Ilkos buvo perkelta į Sulcharą Kižingos rajone, 15 šeimų – į Senąją Brianę, į naujai kuriamas miško darbininkų gyvenvietes Muchoršibirio rajone (Potaniną, Turgenevą) pergabentos 5 lietuvių šeimos. 1956–1958 m. Ilkoje vis dar gyveno apie 300 lietuvių.
1961 m. Erijos MMRP buvo panaikintas, tačiau Ilkos gyvenvietė išliko. 2010 m. Rusijos Federacijos gyventojų surašymo duomenimis čia gyveno daugiau nei 2 tūkst. žmonių.