Moisa

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

             Moisa (rus. Мойса) – 1943 m. įkurta nedidelė miško darbininkų gyvenvietė Zaigrajevo rajone, apie 15 km į pietus nuo Čelutajaus (24-ojo kilometro). Gyvenvietė pavadinta netoli tekėjusio Mojsos upelio vardu. Mojsoje gyveno kelios vietinių rusų ir totorių šeimos, veikė nedidelė parduotuvė ir arklidės. Iki Mojsos nuo 32-ojo kilometro gyvenvietės buvo nutiesta apie 10 km ilgio rytinės Čelutajaus geležinkelio linijos atšaka, medienai iš kirtaviečių išvežti. 1945–1948 m. už 1 km nuo Mojsos veikė karo belaisvių japonų lagerio punktas.

            1948 m. birželio 10 d. į Moisą buvo atitremta apie 10 lietuvių šeimų (apie 40 žmonių). Tremtiniai buvo apgyvendinti buvusio lagerio teritorijoje. Dauguma – nedideliame barake, kiti išskirstyti į netoliese iškastas kelias žemines. Barakas buvo apleistas, nedezinfekuotas, viduje nebuvo įrengta krosnelių. Patalpose buvo nuolat drėgna ir šalta, visur dvokė pelėsiais. Kiemas aplink baraką buvo nuklotas miško darbuose naudojamų arklių išmatomis. Žeminės buvo apie 5 m ilgio ir apie metrą įgilintos į žemę, su nedidelėmis angomis priekyje – „langais“. Stogo vietoje buvo apvalių rąstų lubos, apipiltos storu žemių sluoksniu. Viduje, prie žeminės sienų buvo sukalti gultai, tarp jų – vieno metro pločio praėjimas.

Pirmaisiais vasaros mėnesiais lietuviai bent dalinai susitvarkė savo gyvenamą aplinką. Keli paaugliai buvo paskirti išvalyti purviną ir pilną šiukšlių buvusio lagerio teritoriją. Greta barako lietuviai įrengė krosnį ir nedidelę lauko virtuvę, kur nedirbantys pagyvenę tremtiniai paeiliui virdavo valgį savo šeimoms. Gyvenvietės parduotuvėje dažniausiai buvo galima nuspirkti tik duonos, retkarčiais – žuvies. Dėl mažo darbingų tremtinių skaičiaus daugelis šeimų negalėjo tinkamai apsirūpinti būtiniausiais produktais. Kiek geriau vertėsi šeimos, kurios išsaugojo dar iš namų Lietuvoje atsivežtų grūdų.

Dauguma darbingų tremtinių Moisoje buvo kasdien siunčiami statyti barakų už 6 km į pietryčius nuo Mojsos besikuriančioje Mostovkos gyvenvietėje. Likusieji kirto medžius, arkliais gabeno medieną iki geležinkelio ar dar neiškirsto miško plotuose rinko pušų sakus. Sakintojams, dažniausiai vaikams, paaugliams ir pagyvenusioms moterims, tekdavo pėsčiomis eiti toli į taigą, apie 10 km nuo Mojsos. Nors oficiali darbo dienos trukmė buvo 8 val., tačiau dėl sunkiai pasiekiamų darbo vietų ji dažniausiai užsitęsdavo iki 10-12 val.

1948 m. rudenį visi tremtiniai iš Moisos perkelti į Mostovkos gyvenvietę, arčiau kertamų miško ploto. Buvusio lagerio barakas ir žeminės – nugriauti.

Vietiniai darbininkai Moisoje gyveno iki 1961 m. Greta Mojsos išliko nedidelės kapinaitės, kuriose pasak 1990 m. į Buriatiją vykusio buvusio tremtinio Jono Lukšės, 1943–1961 m. buvo palaidota apie 13 žmonių, kiek iš jų buvo lietuvių tremtinių – nežinoma.