LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Tit Arai

Rajonas: Buluno

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

  

Tit Arai (rus. Тит-Ары) – gyvenvietė Lenos upės saloje, Buluno rajone. Salos pavadinimas kildinimas iš jakutiško žodžio Тиит (liet. maumedis). Dar ji kartais buvo vadinama miško, lapų sala. Tit Arai buvo paskutinė didesnė Lenos deltos sala, kurioje dar buvo kiek daugiau augmenijos: nedidelių alksnių krūmų, karklų, neaukštų medelių. Šiaurines salas dengė tik samanos. Vasarą kairioji Lenos protaka išdžiūdavo ir Tit Arų sala bei greta buvę smėlynai beveik susiliedavo su žemynu. Lenos upei užšalus, iš piečiau buvusių gyvenviečių Tit Arus pasiekdavo elnių, šiaurines gyvenvietes – šunų kinkiniais.

Lietuvos tremtiniai Tit Arų saloje išlaipinti 1942 m. rugpjūčio 27 d. Iš viso čia pateko apie 300 žmonių. Tarp jų buvo apie 15 mokytojų, 2 policijos pareigūnai (Jonas Jurkšas, Kazimieras Mitalas). Į Tit Arus su šeimomis ištremti būsimas antisovietinio neginkluoto pasipriešinimo dalyvis, 1979 m. rugpjūčio 23 d. 45-ių pabaltijiečių memorandumo signataras Alfonsas Andriukaitis[1], žymus tarpukario Lietuvos kavalerijos karininkas ir instruktorius majoras Balys Žitkevičius.

1942 m. vasarą Tit Arai, kaip ir daug aplinkinių žvejų gyvenviečių (Bykovas, Trofimovskas, Muostachas ir kitos), buvo tik pradėjo kurtis. 1942 m. vasarą čia apgyvendinta nemažai suomių ir vokiečių kilmės tremtinių, atvežtų iš Karelijos ir Leningrado srities, apie 50 kazachų žvejybos instruktorių iš Astrachanės apylinkių. Saloje gyveno ir keletas jakutų šeimų. Tuo metu čia buvo pastatyta tik vienas didelis suomių barakas, nedidelė žemėmis apipilta jurta – Tit Arų žvejybos įmonės kontora, keli jakutų ir kazachų namai, rąstinė besikuriančių gyvenvietės įmonių viršininkų troba, duonos kepykla, žvejybos reikmenų sandėlis ir didelė pašiūrė žuvims apdoroti. Visus pastatus per 1942 m. vasarą čia buvo pastatę suomių tremtiniai.

1942 m. Tit Arų suomiai vis dar gyveno palapinėse ir kitokiuose laikinuose būstuose. Kai kurie Lietuvos tremtiniai taip pat įsikūrė palapinėse ir jose gyveno net žiemą – iki gruodžio mėnesio, kai Lenos upė jau buvo visai užšalusi. Kiti buvo priversti įsikurti daržinėje, skirtoje apdirbti žuviai. Kai kuriems tremtiniams neužteko net tokių laikinių būstų. Vaikus naktimis jie suvyniodavo į drabužius ar patalynės likučius, pridengdavo nuo vėjo savo kūnais. Nuolatiniam tremtiniam apgyvendinimui Tit Aruose pradėta ruoštis tik 1942 m. rugsėjo pradžioje. Daugiausia buvo statomi dideli, iki 40 m ilgio, barakai. Jų statybose dalyvavo beveik visi salos tremtiniai. Pastatai buvo statomi ir įrengiami primityviai – be pamatų, į žemę įkasus ir iš abiejų pusių lentomis apkalus rąstus. Sienų vidų užpildydavo vaikų surinktomis samanomis. Vietoje stogo buvo naudojami ploni rąstai ir lentos, kuriuos vėliau užpildavo smėliu, kad bent kiek apsaugotų patalpas nuo lietaus ir vėjo. Net įrengus pirmuosius barakus daug tremtinių vis dar glaudėsi palapinėse ir kitokiuose improvizuotose būstuose, nes vietos administracija numatė pirmuosiuose barakuose apgyvendinti iš Kiusiuro atvyksiančius būsimų Tit Arų įmonių vietinius darbuotojus, viršininkus. Vėliau kelios tremtinių šeimos įsikūrė vasarinėse žeminėse, kurias jiems užleido pasibaigus vasaros žvejybos sezonui išvykę jakutai žvejai. Dauguma tuo metu Tit Aruose pastatytų pastatų buvo nekokybiški ir neapsaugojo nuo vėjo, šalčio ir žiemą prasidėjusių pūgų. Pasak Gedimino Povilo Urbšio, barakas, kuriame Urbšių šeima apsigyveno 1942 m. rudenį, prasidėjus žiemai virto „tikru lediniu pragaru“: nuo lubų varvėjo vanduo, sienos ir grindys buvo apledėjusios, padengtos varvekliais. Jau 1942 m. rudenį dalis žmonių išsikėlė iš barakų ir laisvu po darbo metu įsirenginėjo žemines. Vėliau tremtinių žeminės nusėjo beveik visą salos pakrantę.

1942 m. rudenį dauguma vyrų buvo išskirstyti į žvejų brigadas. Kadangi iki Tit Arų Lenos upė dar nebuvo išsišakojusi į smulkesnes atšakas (simboline Lenos deltos pradžia laikoma kiek šiauriau nuo Tit Arų buvusi Stolbo uola), kiekvieną vasarą čia būdavo gausu žuvies. Vyrams pradėjus žvejoti gyvenvietės statybose daugiausia dirbo moterys. Jos iš pakrančių į gyvenvietę tempė lentas, rąstus ir kitas statybines medžiagas. Krantas, kuriame buvo išlaipinti tremtiniai ir iškrautos krovininės baržos, nuo Tit Arų gyvenvietės buvo nutolęs apie 1 km. Statybose dirbo ir vaikai. Pasak Monikos Jurevičiūtės-Riaubienės, kai kurie statybininkų brigadų „darbininkai“ tuo metu buvo jaunesni nei 10 metų amžiaus. Jie taip pat tampė statybines medžiagas, rinko samanas barakų sienoms užpildyti. Vaikai Tit Arų statybose dirbo iki 1942 m., kai buvo baigta statyti salos mokykla (septynmetė) ir dauguma vaikų darbininkų brigadų buvo išformuotos. Vaikai iš daugiavaikių šeimų dažnai buvo priversti dirbti ir toliau. Rytais jie vykdavo į statybvietes, tempdavo rąstus, lentas, ieškodavo medienos Tit Arų įmonių patalpoms apšildyti, po pietų – skubėdavo į mokyklą. Tit Arų mokykloje dirbo ir suomių ir lietuvių mokytojų: Danutė Jurgelytė-Tichonova, Olga Merkienė (ji vėliau, kaip „nepatikima“, buvo atleista ir priversta išvykti mokytojauti į Bykovą). Mokykla buvo įrengta dideliame, bestogiame pastate. Patalpos viduje buvo tamsios, vietoje langų įstatyti ledo luitai. Žiemą klasių sienos pasidengdavo ledu.

1942 m. žiemą žvejyba vandenyse aplink Tit Arų salą sustojo. Žuvies po ledu čia beveik nebepagaudavo ir daugelis žmonių liko be pagrindinio pragyvenimo šaltinio. Labiausiai pažeidžiami darbingo amžiaus tremtiniai nebepajėgdavo dirbti, gaudavo tik „išlaikytinių“ maisto normas ir dar labiau nusilpdavo. Tik dalis pajėgė susirasti darbus statybose, kurios tuo metu vyko lėtai, nes pradėjo trūkti medienos – prasidėjus šalčiams jos atsargas salos gyventojai buvo priversti sunaudoti kurui.

Tit Aruose, kaip ir kitose aplinkinėse gyvenvietėse, didžioji dalis produktų ir namų apyvokos reikmenų, buvo gaunamos iš JAV. Tiksio uoste pagal „lendlizo“ sutartį gautą paramą išgabendavo ten sudaryti arkties konvojai. Kadangi uoste nespėdavo iškrauti visų produktų, dalį jų baržose upių vilkikai atplukdydavo net iki Tit Arų. Gyvenvietės sandėliai buvo pilni miltų, sviesto, džiovintų vaisių, kruopų, cukraus, mėsos konservų, pieno miltelių, audinių, batų ir t.t. Į Tit Arus, kaip į vieną didesnių žvejų gyvenviečių regione, buvo atgabenta sunkvežimių, vikšrinių traktorių. Atplukdyta ir elektros stotis (vasaromis ji nedirbdavo). Maisto atsargų saloje netrūko, tačiau jos tremtiniams buvo griežtai ribojamas. Vietos administracijos, NKVD ir kitų pareigūnų, maisto kortelės buvo žymimos skirtingai, pagal jas priklausė dvigubai ar net dar didesnės dienos produktų normos, nei buvo leidžiama įsigyti tremtiniams. Ypač pažeidžiamos buvo daugiavaikės arba vienišos moterys, kurių sunkia padėtimi galėjo naudotis gyvenvietės viršininkai. Tit Aruose nuolat sklandė kalbos apie prievartavimus, šantažą, vagystes. Dalis gyvenvietės įmonių viršininkų po karo buvo teisiami, tačiau paprastai ne dėl prieš tremtinius įvykdytų nusikaltimų, o dėl turto grobstymo, darbo rezultatų klastojimo ir pan.

1942–1943 m. dauguma Tit Arų tremtinių buvo visiškai išsekinti bado, avitaminozės sukelto skorbuto. 1943 m. pradžioje kai kuriuose barakuose buvo tik po keletą dirbti galinčių žmonių. Skorbuto sukelti pažeidimai buvo ypač sunkūs. Pavyzdžiui A. Gegžna, pažeidus kojų sausgysles beveik metus negalėjo vaikščioti. Vėliau ligos padarinius gydė valgydamas žalią žuvį, sumedžiotų šiaurės žvėrelių žalią mėsą. Gyvenvietėje beveik jokių tikrų medikamentų tuo metu nebuvo. Skorbutu sergančius žmones geriausiu atveju gydė tik pušų spyglių nuoviru.

1942 m. pabaigoje – 1943 m. pradžioje mirštamumas Tit Aruose buvo aukščiausias (LGGRTC duomenimis tuo metu saloje mirė 44 tremtiniai iš Lietuvos; per visą tremties periodą – 69). Pirmąją žiemą mirusiųjų net nelaidojo. Palaikus tiesiog ištraukdavo lauk ir palikdavo prie barakų durų arba nutempdavo į atskirą daržinę. Artimieji nepajėgdavo palaidoti savo mirusiųjų – kai kurie nebegalėjo to padaryti fiziškai, kiti, bijodami pravaikštos ir galimo arešto, buvo priversti eiti į darbą. Pasak Zenono Kairio, žmonės ilgainiui atbuko, mirtis jų nebestebino, daugelis tiesiog abejingai praeidavo pro palaikų prikrautas rietuves. 1943 m. pavasarį gyvenvietėje pradėjo dirbi „sanitarų brigada“, kuri buvo atsakinga už palaikų išgabenimą iš gyvenvietės, laidojimą. Pirmieji Tit Arų mirusieji buvo palaidoti masinėse kapavietėse. Ne gana, gyvenvietėje nuolat sklandė gandai, kad palaikų buvo tiek daug, jog dalį jų sanitarai tiesiog sumesdavo į eketes po ledu. 1943 m. pavasarį Tit Aruose jau prireikė įrengti atskiras patalpas, kur galėtų gyventi tėvų netekę našlaičiai. Sąlygų prižiūrėti beglobiams vaikams čia nebuvo. 1943 m. pavasarį našlaičių barake mirė vos penkių metų sulaukę Vytautas ir Birutė Jurevičiai. Vėliau šie „vaikų namai“ buvo perkelti į Buluno kaimelį, kitapus Lenos nuo Kiusiuro. Dalis vaikų iš Buluno vėliau išgabenti į Jakutsko  NKVD vaikų namus. 1946 m. daugumą šių vaikų parvežė į Lietuvą Švietimo ministerijos inspektorius Karolis Gerulaitis ir žurnalistas Jonas Bulota. Tuo metu parvežti ir 4 vaikai, vis dar gyvenę Tit Aruose. (Danutė Garmutė-Ivanovienė, Aldona Jurevičiūtė, Gediminas Povilas Urbšys, Vitalija Urbšytė). Daug našlaičių tuo metu jau buvo sulaukę paauglystės, dirbo žvejybos įmonėje ir nebuvo išleisti. Nepavyko išvykti Tit Aruose tėvų, sesers ir brolio netekusiai M. Jurevičiūtei-Riaubienei, bet buvo išgelbėta jos jauniausia sesuo Aldona.

Į Lietuvą parvežtų vaikų likimai buvo skirtingi. Pavyzdžiui, iš Tit Arų išgelbėtas G. P. Urbšys 1949 m. Lietuvoje buvo suimtas, vėliau ištremtas į Irkutsko sritį. 1952 m. ten ištremta ir jo sesuo V. Urbšytė.

1942 m. gruodį Tit Aruose buvo suimti 5 tremtiniai ir dar keliolika vietinių žvejų (pasak A. Andriukaičio iš viso suimti 36 asmenys). Daugiausia tai buvo žmonės, bandę gelbėti badaujančias šeimas vogdami žuvį, klastodami maisto korteles. Visi nuteisti 2-3 metams pataisos darbų ir pėsčiomis per užšalusią Lenos upė konvojuoti į Stolbų saloje veikusią koloniją. Pasak vieno iš tuo metu suimtų tremtinių, Zenono Kairio, dalis suimtųjų nepasiekė Stolbų – sušalo ir žuvo kelyje. 1943 m. pavasarį dalis kalinių grąžinti į Tit Arus, kur kirto įšalusioje žemėje ledainę žuvims laikyti. Daugeliui jų „komandiruotė“ atgal į Tit Arus išgelbėjo gyvybę, kadangi tuo pat metu Stolbuose užfiksuotas masiškas mirštamumas (1943 m. Stolbų kolonijoje mirė ir Tit Aruose suimti Algimantas Garmus, Monika Jurevičienė). Tit Aruose kalinių sargyba nebebuvo tokia griežta. Jie gyveno viename iš barakų, atskiroje patalpoje. Kartais vietoje darbo ledainėje būdavo aprūpinami spąstais ir varomi medžioti smulkių graužikų.

1943 m. vasarą gyvenimas Tit Aruose pradėjo palaipsniui tvarkytis. Tremtiniai vėl pradėjo žvejoti. Dažniausia žvejyba Tit Aruose vykdavo tik vasarą. Vandenyse, salos apylinkėse, po 12 valandų per parą dirbdavo daugybė žvejų brigadų. 1943 m. Tit Aruose, kaip ir kitose aplinkinėse lietuvių tremties vietose, pradėjo kurtis žvejų kolūkiai. Tit Aruose įkurtas kolūkis „Poliarnik“. Tuo metu pradėtos organizuoti ir žiemos žvejybos brigados. Dauguma Tit Arų tremtinių žiemomis žvejoti išvykdavo į Arangastachą bei kitas atokias Laptevų jūros salas. Tremtiniai, išvykę žiemos žvejybai, savo Tit Aruose likusių artimųjų dažniausiai nebepamatydavo iki žvejybos sezono pabaigos.

Pokario metais daugelis žmonių jau buvo išmokę prisitaikyti prie šiaurės klimato, žvejybos Lenoje ir Laptevų jūroje sąlygų. Tit Arų gyvenvietė tuo metu sparčiai augo. Pamažu čia pradėta perkelti tremtinius iš aplinkinių tremties vietų. 1945–1946 m. Tit Aruose apgyvendinti beveik visi Stolbų salos tremtiniai. Nuo 1947 m. pradėta perkelti tremtinius iš Bykovo ir Trofimovsko, kadangi tose apylinkėse neršto metu pradėjo greitai mažėti žuvies. Tuo metu Tit Arų gyvenvietė jau buvo vienas didesnių žvejybos punktų regione. Čia nuolat perkeliamiems žmonėms ne visada buvo gyvenamo ploto. Kai kurios iš Stolbų ir kitų vietovių į Tit Arus atvykusios šeimos kartais net buvo priverstos žiemoti sniegu apkastose palapinėse ir kituose laikiniuose būstuose. Apie 1952 m. uždaryta Trofimovske veikusi žvejybos įmonė, o ten veikęs tremtinių kolūkis „Rybak“ prijungtas prie Tit Arų tremtinių žvejų kolūkio „Poliarnik“. Iš nykstančio Trofimovsko į Tit Arus persikėlė beveik visi ten gyvenę tremtiniai.

1946–1948 m. pavieniams tremtiniams jau pavykdavo persikelti iš Tit Arų į pietinį tuometinį Buluno rajono centrą Kiusiurą, taip pat - į Jakutską ar kitas gyvenvietes pietiniuose Jakutijos regionuose. Vienas iš išsigelbėjimo būdų, pasak Z. Kairio, tuo metu buvo iš Jaktusko atvykstančios medicininės komisijos. Jos išduodavo pažymas dėl ligų ar sužalojimų Šiaurėje nebegalintiems dirbti vietiniams ir pagal sutartis dirbusiems žvejams. Tokias pažymas pavyko gauti ir keletui tremtinių. Jie buvo vieni pirmųjų, kuriems pokario metais pavyko ištrūkti iš Buluno rajono ir išvykti į Jakutską.

Iki 6-ojo dešimtmečio pabaigos Tit Aruose, Bykove ir Kiusiure vis dar gyveno daugi lietuvių, Lietuvos žydų. Dauguma jų į Lietuvą išvyko 1956–1958 m. Tit Arų gyvenvietė pradėjo nykti apie 1961 m. 1987 m. Tit Aruose lankėsi Algirdas Gegžna. Tuo metu gyvenvietė buvo visai nuskurdusi. Jos teritorijoje buvo įsikūrę keli žvejai, veikė nedidelė meteorologinė stotis. 1989 m. į Tit Arus vyko Donato Samėno vadovaujama slidininkų grupė, ekspedicijos „Lena 89“ dalyviai, tremtinių grupės, atvykusios parsivežti čia palaidotų artimųjų palaikų. 2017 m. vasarą Tit Aruose lankėsi ekspedicija „Lapteviečių pėdomis“. Tuo metu Tit Aruose gyveno keletas žvejų.

Kapinės.LGGRTC duomenimis , tremtyje Tit Aruose mirė 69 Lietuvos gyventojai. Didžiausias mirtingumas buvo 1942-1943 m. sandūroje, kai mirė daugiau nei 40 žmonių. Pirmąją žiemą mirusių tremtinių saloje nelaidojo – jų palaikai gulėdavo prie barakų arba atskiroje nuošalioje daržinėje. 1943 m. pavasarį saloje pradėjo dirbti „sanitarų“ brigada, gabenusi palaikus iš gyvenvietės į masines kapavietes. Apie laidojimą, Zenonas Kairys savo atsiminimuose rašė: „Niekas nelaidodavo [1942-1943]. Kas stipresni, ištraukdavo lavonus į lauką ir guldydavo prie barako durų. Laidot savieji, jeigu jų ir buvo, arba nebepajėgė, arba turėjo eiti į darbą, kad neužrašytų pravaikštos. Už ją atimdavo duonos kortelę, o tada jau aiškus galas. Prie kiekvienų barako durų lavonų ne dešimtį suguldydavo. Juos apipustydavo sniegu, ir juo tolyn, jų kaupėsi daugyn. Kiekvieną dieną, praeidami pro juos į darbą arba grįždami iš darbo nei baimės, nei gailesčio ar užuojautos nejausdavom. Praeidavom lyg pritrenkti, niekas nebejaudino, šiandien guli jie, rytoj gal man teks prie jų atsigult – kas žino? Pavasarį vietos valdžia paskyrė tris rusus, kurie, įsikinkę patys į roges, uždėdavo ant jų lavoną ir taip pavežę už pusės kilometro į kalnelį šiek tiek prakirsdavo sušalusį smėlį, lavoną į duobelę paguldydavo ir smėliu užpildavo. Kadangi duobės giliai nekirsdavo, tai šis darbas jiems ėjosi gana greitai, ir per porą mėnesių lavonų neliko. Palaidot palaidojo, bet kai nušilo sniegas, atšilo smėlis ir subyrėjo bei susipaudė, vieno lavono pasirodė kojos ar kita kūno dalis, nes laidojo be karstų. Tada ėjom ir atšilusiu smėliu užpylėm storiau.“ Dalis pirmųjų palaidojimų jau po poros metų buvo nebeatpažįstami.  Vasarą, kai viršutinį Lenos upės suneštą smėlio sluoksnį nupustė vėjas, dalį atidengtuose kapuose buvusių palaikų išdraskė vietiniai šunys ir poliarinės lapės. Po 1943 m. mirę tremtiniai laidoti individualiuose kapuose, gyvenvietės kapinėse.

1989 m. Tit Aruose lankėsi dauguma tuo metu į Lenos deltą ir Laptevų jūros pakrantę vykusių ekspedicijų: „Lena-89“ dalyviai, Marijos Joanos Kupliauskienės vadovaujama 14 tremtinių grupė, Vido Gibavičiaus vadovaujama 9 tremtinių grupė, tremtinių klubo palaikų pervežimo 22 žmonių grupė.  Ekspedicijos „Lena-89“ dalyviai kapinėse pastatė paminklą lietuviams ir suomiams tremtiniams, vieną iš keturių tokių paminklų, tuo metu pastatytų Lenos deltoje ir Laptevų jūroje buvusiose Lietuvos gyventojų tremties vietose. Paminklo atidengimo ceremonijoje nedalyvavo tik tuo metu dėl audros negalėjusi atvykti Trofimovske paminklą stačiusi grupė. 2008 m. į kapines buvo atvykęs Gintautas Alekna. 2017 m. vasarą kapinėse lankėsi ir Tit Arų paminklo pamatus sutvirtino ekspedicijos „Lapteviečių pėdomis“ dalyviai.

 



[1]Alfonsas Andriukaitis (1905-1981) buvo vienas pirmųjų Jakutijos tremtinių, parašiusių ir išleidusių savo atsiminimus. 1977 m. jo atsiminimai išplatinti pogrindyje Lietuvoje.