Mechrenga, Mechrenlag

Kraštas/respublika: Archangelsko

Valstybė: RSFSR

 Mechrenga (Mechrengos pataisos darbų lageris, Mechrenlagas), d. Ust – Mechrenga,Cholmagorų raj. Archangelsko sr. Centras – Puksoozero, Plesecko raj., Archangelsko sr. Mechrenlagas įkurtas 1954 m., reorganizuojant Kargopollagą. Iki 1953 m. buvo vienas iš Kargopollago punktų. Veikė iki 1960 m.[1] Pavadinimą gavo nuo šalia tekančios upės Mechrenga. Klimatas arktinis, subarktinis, vid. platumų. Sausio mėn. vid. t-ra. -13°C, liepos 10 – 16°C, kritulių 400 – 500 mm per metus.[2] Orai nepastovūs, dažni rūkai[3]. Pagrindiniai darbai lageryje - miško paruošos darbai. Bendras Mechrenlago kalinių skaičius buvo apie 8000 - 10000 žmonių[4], atskirame lagerio punkte – apie 1000. Dauguma kriminaliniai. Lietuviai Mechrengoje kalėjo 1953 – 1956 m. už partizanų rėmimą, dalyvavimą jaunimo pogrindinėse organizacijose, antitarybinės propagandos skleidimą kariuomenėje. Lietuvių buvo apie 100. Kalėjo kitų tautybių kaliniai – rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, latviai, estai. Vyrai kirto mišką, krovė medieną į vagonus, tiesė kelius iš rąstų, dirbo lentpjūvėje, statė lagerio barakus. Moterys dirbo siuvykloje, kirto krūmynus, vasarą vykdė šienapjūtės darbus. Už išdirbio normos neįvykdymą grėsė maisto normos sumažinimas arba karceris. Po Stalino mirties, lagerio administracija norėdama pakelti darbo našumą, įvedė atlyginimą už darbą ir užskaitų sistemą, pvz., įvykdžius 120 proc. išdirbio normos, užskaitydavo tris kalinimo dienas. Maitinimas buvo prastas: 600 g duonos visai dienai, ryte ir grįžus po darbo samtis sriubos su dvokiančia žuvimi ir samtis košės. Po Stalino mirties kaliniai galėjo papildomai maisto nusipirkti lagerio parduotuvėje. Gyveno mediniuose barakuose suskirstytuose į dvi sekcijas, kiekvienoje sekcijoje 50 žmonių. Eilės tvarka vienas iš kalinių tvarkė baraką. Rengėsi lagerio rūbais – vatinės kelnės, vatinė šimtasiūlė (telogreika), vatinis apsiaustas (bušlatas). Vasarą moterys dėvėjo sukneles. Žiemą avėjo veltinius su brezentiniais medpadžiais, kurie sušlapdavo. Rūbus dėvėjo numatytą laiką, jiems susidėvėjus arba suplyšus, negalėjo iškarto pasikeisti. Kaliniai numerių ant drabužių nenešiojo. Medicininis aptarnavimas buvo, bet, kaip mini kaliniai, prastas. Atleidimą nuo darbo gaudavo tik smarkiai karščiuodami. Kaliniai kentė kriminalinių kalinių terorą, todėl natūraliai būrėsi į tautiečių grupeles. Po Stalino mirties, ėmus gerėti kalinimo sąlygoms, lietuviai kaliniai susibūrė į vyrų chorą, slapta paminėdavo šv. Velykas, šv. Kalėdas ir Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16- ąją. 1956 m. Vasario 16 – ąją kaliniai atšventė gana drąsiai – su pasisakymais, giesmėmis ir tautiniu himnu. Lietuviai iš estų kalinių šia proga gavo rašytinį pasveikinimą – vienoje pusėje buvo nupieštas Vytis, kitoje parašytas gražus pasveikinimo žodis.. Po geros savaitės, vasario 24 –ąją, lietuviai pasveikino estus su Estijos nepriklausomybės diena. Įvedus užskaitų sistemą, daugeliui lietuvių kalinių sutrumpėjo kalėjimo laikas. Mechrenga jiems buvo paskutinė kalinimo vieta, iš jos išėjo į laisvę.