Arangastachas
Rajonas: Buluno
Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR
Valstybė: RSFSR
Arangastachas(rus. Арангастах) – išnykusi gyvenvietė, vienas iš šiaurinių Buluno rajono žvejybos punktų Lenos žiotyse. Arangastachais buvo vadinama nedidelė salų grupė, sudaryta iš aukštutinės, vidurinės ir žemutinės salų. Nuo rajono centro – Tiksio uosto jos buvo nutolosios apie 100 km į šiaurę.
Pirmieji tremtiniai į Arangastacho salas atplukdyti iš didesnių Buluno rajono kaimų 1943 m. ruoštis žiemos žvejybai. Dauguma apgyvendinti centrinėje saloje, kuri paprastai ir buvo vadinama Arangastachu. Gretimose salose buvo tik mažos laikinos žvejų stovyklos, kuriuose daugiausia gyvendavo jakutai ir evenkai žvejai bei medžiotojai. Pasibaigus žiemos žvejybos sezonui dauguma tremtinių sugrįždavo pas savo šeimas į Bykovą ir kitas gyvenvietes arba išvykdavo žvejoti į kitas salas. Vasaromis į Arangastachą atplukdydavo kitus tremtinius, kurie ruošdavo transportuoti žiemą ledainėse saugotą žuvį. Arangastache gyveno ir tremtiniai, dirbantys valstybinėse žvejybos įmonėse. Jie čia žvejodavo visus metus, išdarinėdavo ir sūdydavo salos apylinkinėse sugautą žuvį.
Kai 1943 m. rudenį į Arangastachą buvo atgabenti pirmieji tremtiniai, sala buvo neapgyvendinta. Čia stovėjo tik kelios nedidelės jurtos ir dvi gilios, požeminiuose tuneliuose įrengtos ledainės žuvims laikyti. Arangastachas buvo nuošali, nyki ir sunkiai pasiekiama gyvenvietė. Dėl atšiaurių sąlygų net vietiniai jį vadino „žvejų pabaisa“. Pirmieji į salą atgabenti tremtiniai gyveno palapinėse net prasidėjus šalnoms. Vėliau žmonės įsirengė jurtas su ledo luitais (vasarą – amerikietiškų maišų atraižomis) vietoje langų. Kai kurie sezoniniams darbams atvežti tremtiniai ir pokario metais Arangastache buvo verčiami gyventi palapinėse. Ilgą laiką gyvenvietėje nebuvo net pradinės mokyklos. Medicinos punktas nedidelėje apleistoje jurtoje įrengtas tik pokario metais. Aplinkinėse salose, kur stovėjo tik laikini žvejų būstai, sąlygos buvo dar blogesnės. Žemutinį Arangastachą dažnai apsemdavo potvynių metu. 1943 m. rudenį prasidėjus audrai ir salą užliejus vandeniui, po ledo lytimis vos ne žuvo daugiau nei dešimt nedidelėje jurtoje gyvenusių tremtinių[1].
Susisiekti su gyvenviete buvo sunku, todėl kiekviena kelionė į Arangastachą buvo pavojinga. 1944 m. gruodį žuvo su šunų kinkiniu į pūgą patekęs iš Arangastacho į Tiksį vykęs kajūras (kinkinio varovas) Vladas Zienčikas. Jo palaikus surado tik 1945 m. birželį, palaidojo Bykove. Tais pačiais metais su kateriu nuskendo iš Bykovo į Arangastachą vykęs Jaunutis Piontka. 1943–1944 m. žiemos žvejybai į Arangastacho salas buvo gabenami Stolbų pataisos darbų kolonijos kaliniai. Pasak tuo metu Arangastache gyvenusio Alfonoso Andriukaičio, kelionėje iš Stolbų į Arangastachą, o iš jo į Tiksį, 200 kalinių kolonoje išgyveno vos 84 žmonės. Tarp žuvusių buvo Alytaus rajono policijos pareigūnas Vaclovas Vaitulionis. Pasak dukros Birutės Vaitulionytės-Baublienės, V. Vaitulionis ir keletas kitų Arangastache mirusių kalinių buvo palaidoti žemutinėje saloje, bet eilinio potvynio metu visi kapai buvo sunaikinti. Kelionę iš Stolbų į Arangastachą išgyvenęs Ričardas Vaicekauskas vėliau rašė: „Į Arangastachą mus vežė šunų kinkiniu iš ten atvykęs medžiotojas. Dešimt šunų sunkiai traukė rogeles su trim keleiviais, maistu šunims, mūsų manta. Dažnai tekdavo nulipti nuo rogelių ir padėti šunims ją traukti. Reikėjo ne juokais skubėti, nes grėsė pavojus, nutirpus sniegui, būti užlietiems protakų ledu. <...> Važiuojant ilga žema sala, pastebėjome tolumoje įbestą objektą, panašų į rąstą. <...> Netrukus pamatėme, kad tai ne rąstas, o vatinuku apvilkta žmogaus figūra. Šunys sustojo, mes apvertėm rogeles, kad jie negalėtų pabėgti, ir pribėgome artyn. Tai buvo sušalęs žmogus, ištiesęs vieną ranką į priekį... Širdis sustojo, atpažinus šį žmogų: tai buvo mūsų likimo draugas Anatolis (Česlovas) Pakštys, keliavęs ir sniege suklupęs kalinys. Kažkoks medžiotojas jį pavertė kelio rodykle, rodančia kryptį į Arangastachą.“
Pokario metais Arangastachas buvo išaugęs į nedidelę gyvenvietę. Tuo metu čia dar gyveno keliolika tremtinių šeimų, daugiausia lietuvių. Arangastache nuolat gyvenę žmonės dėl sudėtingo susisiekimo buvo praktiškai atskirti nuo aplinkinio pasaulio. Pokario metais saloje pradėjo veikti nedidelė radijo stotis, tačiau ji galėjo susisiekti tik su didesne Bykovo gyvenviete. 1946–1947 m. Arangastache gyvenusi ir felčere dirbusi Elena Aldona Endziulaitytė-Pivoriūnienė apie salą rašė: „Čia jau niekas negalėjo sukontroliuoti kiek žuvies pasiliekame sau. Žinojome, kad žiema ilga, žuvis sugauna tik rudenį, tad nemažai jos pasilikdavome. Prie lauko durų, kad mūsų pūgos metu neužpustytų darydavomės iš žuvies ir malkų prieangius. Žuvį kraudavome vieną ant kitos (ji čia pat sušaldavo) taip, kad maistui būtų lengva ją pasiimti. Reikėdavo žuvies atsargų ne tik sau, bet ir šunims. Vasarą, kai žuvies nebūdavo, o be to ir šunys ilsėdavosi, maitindavome juos, kokiu nors menku viralu. Dažniausiai turėdavome ruonių mėsos ir taukų atsargų. <...> Poliarinės dienos tęsdavosi neilgai, tad skubėdavome, kol šviesu, pasiruošti žiemai. Ypač svarbu turėti pakankamai kuro. Vyrai plaukdavo į salas, rinkdavo ten vandens išmestus rąstus, rišdavo juos į plaustus ir parplukdydavo. Krante skubėdavome juos supjaustyti, suskaldyti ir sukrauti prie durų. Turėdavom visuomet ir vandens atsargų, t.y. jūroje išsikapodavom didelius ledo gabalus ir laikydavome savo suręstuose iš žuvies ir malkų prieangiuose. Atsargų reikėdavo turėti visuomet, nes pūga siausdavo kartais po dvi savaites.“
1947 m. Lenos deltoje pradėjo mažėti žuvies. Dauguma tremtinių iš Arangastacho išvyko į Bykovą bei kitas didesnes gyvenvietes. Šiuo metu centrinėje Arangastacho saloje išlikę tik buvusios žvejų gyvenvietės griuvėsiai.