Bulunas

Rajonas: Buluno

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

 Bulunas (rus. Булун) – išnykusi gyvenvietė Buluno rajone, kairiajame Lenos krante (kitapus upės nuo Kiusiuro), apie 120 km į pietvakarius nuo dabartinio rajono centro Tiksio. XIX a. pradžioje Bulunas buvo išaugęs į didelį kaimą. Pasak vietos gyventojų, buvo vienas iš regiono pirklių, amatininkų ir medžiotojų centrų[1]. Vėliau kaimas sunyko. XX a. pradžioje čia gyveno vos apie 50 žmonių. XX a. 3-ajame dešimtmetyje Buluną nustelbė kitame Lenos krante išaugęs Kiusiuras. Bulune liko veikti vaikų namai ir tuberkuliozės sanatorija.

1943 m. vasarą į Buluno vaikų namus buvo atvežti „ledo vaikai“ – našlaičiai, netekę tėvų šiaurinėse Buluno rajono gyvenvietėse (daugiausia atvežta iš Tit Arų ir Trofimovsko, taip pat Stolbų, Muostacho ir kitų vietų). Tuo metu vaikų namuose galėjo gyventi nuo 80 iki 120 našlaičių, daugiausia suomių. LGGRTC duomenimis Lietuvos tremtinių vaikų Bulune galėjo būti 23 (2-18 metų amžiaus). Apie gyvenimą Buluno vaikų namuose Danutė Lukšytė-Matijošienė prisiminė: „Mes, vyresnio amžiaus vaikai, dirbdavome. Transportui vaikų namai turėjo vieną elnią. Malkas ruošdavome žiemos atostogomis. Berniukai ruošdavo, mes, keturios mergaitės, veždavome. Vasaros atostogų metu išplaukdavome toli nuo namų žvejoti. Viso buvome 10 vaikų ir ūkvedys. Sugautas žuvis sūdydavome statinėse. Taip ruošdavome maisto atsargas žiemai. Pamokas paruošus turėjome padėti skalbėjai, siuvėjai, virėjai ir nuprausti mažuosius vaikučius.“

1946 m. Buluno vaikų namai buvo uždaryti. Dauguma čia dar gyvenusių nepilnamečių vaikų perkelti į vaikų namus Jakutske. 14 iš šių našlaičių 1946 m. lapkritį į Lietuvą parvežė Švietimo ministerijos inspektoriaus Karolis Gerulaitis ir Jonas Bulota. Du vaikai parvežti 1947 m.

Buluno kaime gyveno ir kelios tremtinių šeimos. 6-ojo dešimtmečio pradžioje (iki 1954 m., kai išvyko į Jakutską) čia buvo įsikūrę kaimelio felčeriu paskirtas Kazimieras Barniškis su žmona Vanda Barniškiene ir vaikais.

XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje Bulunas merdėjo. Paskutiniams nuolatiniams gyventojams persikėlus į Kiusiurą, 1957 m. Buluno kaimelis išnyko. 2017 m. vietovėje lankėsi projekto „Lapteviečių pėdomis“ ekspedicijos dalyviai. Gyvenvietės teritorija buvo apleista. Likę tik keli negyvenami pastatai ir senos apleistos kaimo kapinės, kuriose, pasak Buluno vaikų namuose gyvenusių tremtinių buvo palaidota ir viena lietuvė – 1945 m. žuvusi šešiolikmetė Elena Plieskytė.