Kazačė

Rajonas: Ust Janos

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

Kaimo kapinės. Tolumoje - kaimas. 1989 m. vasara.

Kazačė (rus. Казачье) –kaimas Ust Janos rajone, 1931–1957 m. - rajono centras, apie 500 km į šiaurės vakarus nuo dabartinio rajono centro – Deputatskio. Gyvenvietė yra subarktinėje klimato zonoje, nuo Laptevų jūros skiria apie 400 km. Įkurta 1636 m. kaip įtvirtintas kazokų kaimelis.

Dalis tremtinių į Kazačę atplukdyti iš Altajaus krašto 1942 m. (apie 60 žmonių), kiti (apie 30) vėlesniais metais perkelti iš kitų tremties vietų Ust Janos rajone, daugiausia 5-ojo dešimtmečio viduryje sunykusių šiaurinių rajono žvejų kaimelių. Taip pat Kazačėje buvo Leningrado apskrities suomių, vokiečių tremtinių. Apie tai, kaip Kazačė atrodė 1942 m., pasakojo buvęs tremtinys Kazimieras Skučas: „Po visą kalną stovėjo kelios dešimtys jurtų ir keli mediniai namai. Tarp jų: mokykla, kiek toliau internatas, ligoninė, sandėliai, parduotuvė, kepykla ir dar vienas kitas atskirų šeimų namelis. Gyventojų su dideliu vargu gal priskaitytum tūkstantį žmonių.“

Dauguma tremtinių Kazačėje žvejojo, apdorojo ir sūdė žuvis. Apie žvejybą Kazažės apylinkėse Jonas Šarka rašė: „Petraitis, Skučas, mama ir tėvas sudarė brigadą. Buvo pasnigę ir upės pakraščiai užšalę. Jokių neperšlampančių batų ar guminių pirštinių, kokias naudoja žvejai, anuomet, žinoma, nebuvo. Po ledinį vandenį braidė apsiavę tarbazais. Tai toks apavas, tartum didelės kojinės, pasiūtos iš elnio odos. Jie buvo pilni vandens. Išlipus į krantą, einant žliugsėjo, vanduo per siūles čiurkšlėmis veržėsi lauk. Dirbo plikomis rankomis. [...] Tėvui pakirto kojas, skausmas sukaustė juosmenį, jis vos paėjo. Petraičiui sutino rankos, pirštų sąnariai, negalėjo suimti virvės, irklo, neštuvų rankenų. Skučą apibėrė furunkulai. Kiek geriau laikėsi mūsų mama, bet ir ji buvo visai išsekus. Iš paskutinių jėgų parkiūtinusi namo, griūdavo ant narų.“[1] Pasibaigus Janos ledonešiui, upė iš Verchojansko kalnų sunešdavo daug iš pakrančių nuplautų medžių, medienos atliekų. Tremtiniai ir kiti Kazačės gyventojai juos gaudydavo, traukdavo į krantą. Vėliau mediena buvo naudojama statyboms, kurui. Po darbo kai kurie tremtiniai, kad išsimaitintų, medžiojo paukščius. Tremtiniai, kurie geriau mokėjo rusų kalbą (daugiausia – Lietuvos žydų šeimos), dirbo įvairiose kaimo įstaigose. Kazačėje gydytoju dirbo tremtinys Alfonsas Arlauskas. Apie jį Angelė Uboravičiūtė-Laban pasakojo: „ Ten palatos gydytojas buvo lietuvis tremtinys Arlauskas, tai buvo nuostabus žmogus ir daktaras, jis visas jėgas dėjo, kad mane gražinti iš ano pasaulio, nes buvau ligonis jau be vilties.“ Taip pat medicinos darbuotojais dirbo ir kiti Lietuvos tremtiniai – Kotryna Rapšienė ir Anelė Šarkienė. Vaikai ir seneliai uždarbiavo vietinių šeimose.

Kazačėje gyveno daug tremtinių vaikų, atvykusių mokytis iš kitų gyvenviečių, kuriose mokyklų nebuvo. Kaime mokslo metams jie apsistodavo internate. Apie Kazačės mokyklą ir internatą čia gyvenęs  Kęstutis Brunonas Vaišvila pasakojo: „Mes su Hale gyvenome internate ir mokėmės mokykloje. Dažniausiai ten vienas mokytojas mokė iš karto dvi klases; pavyzdžiui, klasės vienoje pusėje sėdėjo pirmos, kitoje trečios klasės mokiniai. Kitoje klasėje – antros ir ketvirtos klasės. Mat mokinių buvo nedaug ir gal buvo mokytojų trūkumas. Internato budėtoja senutė [Bronė] Sužiedelienė“ <...>Internate buvo ne tik jakutų, lietuvių bet ir vokiečių, karelų – suomių (nuo Leningrado). Taip pat buvo rusų, žydų. Kambariuose gyveno apie 15-20 žmonių. Lovos iš lentų (tapčanai). Namai apvalių rąstų. Sandarumui tarp rąstų įdėtas samanų sluoksnis. Kūrenti reikėjo daug. Nors nuo šalčio poliaus Verchojansko (ar Ojmiakono) buvome netoli, bet šalčiai buvo gal tik iki 40-45. Pūgų metu būdavo šilčiau. <...> Kazačėje kartais buvo sportinės varžybos slidėmis tarp mokinių. Jakutų šventės – lenktynės su elniais (rogėmis ar raiti). Raitam ant elnio išsėdėti labai sunku, nes elnio oda labai paslanki.“

5-ojo dešimtmečio pabaigoje pirmiesiems tremtiniams leista išvykti iš šiaurinių Jakutijos regionų. Keletas tremtinių iš Kazačės persikėlė į gyvenvietes Ordžonikidzės (Bestiachą), Kobiajaus (Tas Tumusą) rajonuose. Daugiau išvyko į Jakutską. 1956–1958 m. daugumai Kazačės tremtinių leista sugrįžti į Lietuvą. 1989 m. Kazačėje lankėsi į Ust Janos rajono tremties vietas vykusi ekspedicija. Šiuo metu kaime gyvenama.

Kapinės.  LGGRTC duomenimis, tremtyje Kazačėje mirė 5 Lietuvos gyventojai. Palaidoti bendrose kaimo kapinėse. Viena iš 1989 m. ekspedicijos tremties vietas prie Janos upės dalyvių Daiva Vilkelytė apie kapines rašė: „Jos nepaprastai didelės [...] kelių skyrių – naujos – su kur ne kur geležinėmis tvoromis atitvertais kapais, nuotraukomis ir geležiniais vainikais, kiek senesnės – prismaigstytos savotiškų paminklų, kuriuos „sudaro“ kryžius, virš jo įtvirtintas skardinis kūjis ir pjautuvas bei skardinė raudona žvaigždelė pačiame viršuje. [...] Dar toliau – visai senos kapinės, nebežinia, kokių laikų, kuriose tai vienur, tai kitur guli išgriuvęs kryžius. Laidota čia negiliai, matyt, dar paslankiame dirvožemio klode, todėl atšildama ir vėl užšaldama žemė suklaipė dirvą į kalnelius, išstūmė karstus laukan.“[2]