Pavlovsko NKVD pagalbinis ūkis

Rajonas: Pavlovsko

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

             Pavlovsko NKVD(nuo 1946 m. MVD)pagalbinis ūkis – išnykusi nedidelė žemės ūkio darbininkų gyvenvietė Pavlovsko rajone, apie 10 km į vakarus nuo rajono centro.

1943 m. į Pavlovsko NKVD pagalbinio ūkio gyvenvietę atvežta apie 20 tremtinių iš Kalmankos rajone buvusių Žemutinės Petrovkos kaimo ir uždaryto 91-o kvartalo miško kirtimo punkto. Taip pat atvežta pavienių tremtinių iš kitų tremties vietų – Vylkovo kaimo (Tiumencevo r.). Iš viso 5-ojo dešimtmečio viduryje Pavlovsko NKVD pagalbiniame ūkyje galėjo gyventi ir dirbti apie 30 lietuvių.

            Pagalbinio ūkio gyvenvietė buvo maža ir skurdi. Čia pastatyti du barakai, šalia jų iškasta nedidelė ūkio viršininko žeminė. Tremtiniai, kuriems neužtekdavo vietos barakuose, tvartuose ir tuščiose pašiūrėse. Pirmaisiais  metais pagalbiniame ūkyje tremtiniai vertėsi labai vargingai. Nors ūkyje buvo auginama daug gyvulių, darbininkams mėsos beveik nelikdavo. Gyvulius skerdė vietoje ir iškart išveždavo vietos NKVD pareigūnams. Tremtinių vaikai rinkdavo skerdienos atliekas (pavyzdžiui, vištų galvas). Tik pokario metais pradėta leisti dalį mėsos išsipirkti.

Kartu su vietiniais ir sezoniniais darbininkais tremtiniai pagalbiniame ūkyje dirbo įvairius gyvulininkystės ir lauko darbus. Tuo metu čia buvo auginamos karvės, kiaulės, lysvėse – bulvės, žirniai, saulėgražos. Gyvenimą apsunkindavo medikamentų trūkumas, baisios sanitarinės sąlygos būstuose. Teresė Laimutė Bliūdžiūtė-Kalavinskienė apie tuo metu būdingą padėtį, kurioje atsidurdavo pagalbinio ūkio tremtiniai rašė: „Kaupiau su mama [Teodora Akvile Bliūdžiuviene] bulves (aišku valdiškas, savų neturėjome), o ji labai nusilpus, nepajėgia, ilsisi, vis tai meldžiasi, tai gieda. Matyt, tai ją truputį ramino. Kalbėdavo apie mirtį, net nejauku darėsi. Tąkart ravint kauptuku kliudė koją. Nors grįžusi namo ėmėsi priemonių, bet žaizda užsikrėtė ir užpūliavo. Negalėjo jau eiti į darbą ir kojos nebegalėjo ištiesti, tai ir gulėjo kampe ant grindų su sulenkta. Pradėjo viduriuoti. Stengėsi nevalgyti ko šiurkštaus, bet ir nebuvo ko valgyti, gal duonos džiuvėsį? Moterys išrūpino, kad mama gautų per dieną bent stiklinę pieno.“

1943 m. rugpjūčio 9 d. nuo išsekimo ir darbo metu patirtų sužalojimų Teodora Akvile Bliūdžiuvienė mirė. Tų pačių metų lapkritį barake mirė Petronėlė Česonienė.  Gruodžio 15 d. Pavlovsko kaimo ligoninėje visiškai išsekusi mirė vyriausia T.A. Bliūdžiuvienės dukra Akvilė Petronėlė Bliūdžiūtė. Jaunesnės dukros Teresė Laimutė ir Birutė Marija išvežtos į Barnaulo vaikų namus, vėliau perkeltos į vaikų namus Malachovo kaime (Kosichos rajone).

1946–1948 m. apie 10 tremtinių pabėgo iš Pavlovsko NKVD pagalbinio ūkio gyvenvietės ir sugrįžo į Lietuvą. 1948 m. 3 iš jų suimti Lietuvoje ir vėl ištremti į Altajaus kraštą. Gyvenvietėje likę gyventi lietuviai 1956–1958 m. paleisti iš tremties ir sugrįžo į Lietuvą. Andriaus ir Emlijos Raštikių šeima, kuriems nebuvo leista apsigyventi Lietuvoje, 1961 m. iš Altajaus krašto išvyko į Ukrainą.

1980 m. buvusios Pavlovsko NKVD pagalbinio ūkio gyvenvietės apylinkėse lankėsi Birutė Marija Bliūdžiūtė. Tuo metu tremtinių gyventos vietos buvo beveik nebeatpažįstamos. Gyvenvietę supę beržynai buvo iškirsti, jų vietoje pristatyta daug naujų trobų.

Kapinės. Kapinių pagalbiniame ūkyje nebuvo, todėl tremtinės buvo palaidotos netoli lietuvių gyvento barako buvusio nedidelio beržyno pakraštyje.