Katunskojė

Rajonas: Smolenskojės

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Katunskojė(rus. Катунское) – kaimas Smolenskojės rajone, apie 13 km į šiaurę nuo rajono centro, ant Katunės upės kranto.

1941 m. liepą į Katunskojės kaimą iš Bijsko geležinkelio stoties buvo atvežta apie 150 tremtinių iš Lietuvos, daugiausia iš Kėdainių, taip pat Raseinių, Marijampolės, Jonavos ir Širvintų rajonų. Tarp tremtinių buvo botanikas, Žemės ūkio akademijos rektorius Vincas Vilkaitis (1943 m. mirė Jakutijoje), būsimas žymus operos solistas Vincentas Kuprys, būsimo Lietuvos Laisvės Kovų Sąjungos (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos singnataro, LLKS Tarybos prezidiumo nario ir visuomeninės dalies viršininko partizano Juozo Šibailos-Mėrainio šeima (žmona Ona Šibailienė, sūnūs: Kęstutis, Rimvydas ir Vytautas). Kartu su lietuviais buvo ištremta ir keletas 1939 m. Lietuvoje internuotų pabėgėlių iš Lenkijos. Katunskojėje tremtiniai buvo išskirstyti į tris grupes. Mažesnė dalis palikta gyventi kaime, dauuma - išvežti į už 5-10 km buvusį žvyro karjerą arba miško kirtavietę, už poros kilometrų nuo kaimo.

Miškuose greta Katunskojės atsidūrę tremtiniai buvo įdarbinti Smolenskojės rajono miško pramonės ūkyje ir turėjo aprūpinti kaimą mediena, traukti į krantą iš kirtaviečių Katunės upe plukdomus rąstus. Dirbo  beveik vien moterys.  Katunskojės miško kirtavietėje atsidūrę tremtiniai buvo visiškai izoliuoti nuo aplinkinio pasaulio. Tik artėjant žiemai ir prasidėjus šalčiams čia gyvenę tremtiniai  perkelti atgal į kaimą, kur turėjo patys susirasti būstus pas vietinius žmones.

Dauguma tremtinių 1941 m. vasarą atvežta į nedidelę laikiną gyvenvietę prie Katunskojės žvyro karjero. Čia buvo pastatytas vienas ilgas barakas, keletas trobų vietiniams darbininkams, kontora, valgykla ir pirtis. Beveik visi žmonės buvo apgyvendinti nešildomame, be grindų, kiaurais langais barake, likusieji priversti gyventi palapinėse ar kitokiuose laikinuose būstuose. 1941 m. rudenį dalis tremtinių iš perpildyto barako persikėlė į savo pačių įsirengtas nedideles žemines. Tai buvo nedideli, vargani būstai.

Gyvenimo sąlygos karjere buvo sudėtingos, daugumai žmonių nuolat teko kęsti badą, skurdą, infekcinių ligų epidemijas (ypač maliarijos).

Karjere gyvenę tremtiniai kasė žvyrą. Prasidėjus šalčiams įšalusi žvyrą tekdavo skaldyti laužtuvais, pleištais ir kūjais. Vėliau tremtiniai jį sijodavo ir kraudavo į baržas, kuriomis žvyras upėmis buvo plukdomas į Bijską. Žiemą upė užšaldavo, ir dauguma tremtinių likdavo be darbo ir vienintelio pragyvenimo šaltinio. Už darbą karjere pinigai nebuvo mokami, tremtiniams atsiskaitydavo tik duonos talonais, kartais – muilu.

Pirmaisiais metais tremtyje pačiame Katunskojės kaime gyveno tik keletas lietuvių šeimų. Tuo metu tai buvo nedidelis Sibirui būdingas gatvinis kaimelis. Čia veikė medicinos punktas, parduotuvė. Kaimo cerkvėje   buvo įrengta septynmetė mokykla. 1942 m. vasarą dauguma čia gyvenusių tremtinių ir dalis gyvenusių prie žvyro karjero (iš viso apie 70 žmonių) buvo išvežta į Jakutiją. Daugelis jų atsidūrė Buluno rajone (Trofimovske, Tit Aruose, Kiusiure). Pokario metais tremtiniai, vis dar gyvenę žvyro karjero darbininkų gyvenvietėje, buvo perkelti į Katunskojės kaimą. Dauguma tremtinių čia įsikurdavo vietinių gyventojų būstuose.

1946–1948 m. dauguma Katunskojėje ir jos apylinkėse gyvenusių tremtinių ryžosi bėgti į Lietuvą. Daugiausiai pabėgimų buvo 1947 m., kada pabėgo apie 15 žmonių. Iš viso iki 1948 m. pabaigos iš tremties pabėgo apie 30 žmonių. Tarp jų  - būsima technikos mokslų daktarė, 1996-2000 m. LR Seimo narė Joana Danguolė Sadeikienė. 13 bėglių  Lietuvoje buvo suimti, nuteisti 3 metams lagerio ir vėliau grąžinti į tremties vietas Altajaus krašte. Dar keletas į Lietuvą pabėgusių Katunskojės tremtinių nukentėjo 1949 m. masinių trėmimų metu, kada buvo ištremti į Irkutsko kraštą.

Katunskojės kaimas išliko. Apie 1980 m. čia lankėsi B. Krištanavičiūtė-Kaciliauskienė. Kaimas atrodė nykstantis, gatvės apaugusios pelynais. Buvusiai tremtinei dar pavyko sutikti rusų šeimą, kurios namuose, mažame kambarėlyje ant sukaltų gultų tremtyje gyveno Krištanavičių šeima. Šiuo metu  Katunskojėje gyvenama.

Kapinės.Tremtyje Katunskojėje mirė 17 Lietuvos gyventojų. Tremtiniai buvo laidojami bendrose kaimo kapinėse, ant kalno, šalia Katunskojės. Tremties metais betoninių paminklų čia nebuvo pastatyta, nedideli mediniai kryžiai greit sunyko, todėl vėliau atvykusiems tremtiniams čia sunkiai pavykdavo rasti artimųjų palaidojimo vietas.