LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Barnaulas

Rajonas: Barnaulo

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Barnaulas (rus. Барнаул) – Altajaus krašto sostinė ir didžiausias miestas. Įkurtas apie 1730 m. vakarų Sibiro pietuose, šalia Obės ir Barnaulkos upių santakos.

1941 m. liepą Barnaulą pasiekė 2 ešelonai su tremtiniais iš Lietuvos (Nr. 237 ir 242) ir keli Balstogėje ir Breste suformuoti ešelonai, gabenę tremtinius lenkus. Dalis tremtinių iškart išvežti į kitas tremties vietas Altajaus krašte. Daug lietuvių 1941 m. liepą iš Barnaulo Obe baržomis išgabenti į Kamenį prie Obės, dalis į miško darbininkų gyvenvietes Kalmankos rajone ir kitas vietas. 1941 m. vasarą iš Barnaulo išvežta ir didesnė dalis lenkų. Apie 4 tūkst. žmonių buvo numatyta palikti Barnaulo mieste (1941 m. rugsėjo duomenimis liko 4,4 tūkst. tremtinių[1]) ir įdarbinti tekstilės kombinato statybose.

XX a. viduryje Barnaulas buvo tipiškas Sibiro provincijos miestas. 1939 m. čia gyveno apie 150 tūkst. gyventojų.

Į Barnaulą ištremti žmonės daugiausia apgyvendinti miesto pakraščiuose ir besikuriančiuose priemiesčiuose, siekiant tremtinius atskirti nuo vietinių gyventojų. Didžioji dalis tremtinių iš Lietuvos gyveno aptvertame ir saugomome palapinių miestelyje, atokiau nuo miesto centro. Tikslus čia atsidūrusių lietuvių ir Lietuvos žydų skaičius nežinomas. 1941 m. rudenį prasidėjus šalčiams tremtinius iš palapinių iškėlė. Daugelį apgyvendino vis dar statomų namų rūsiuose (čia dėl tvankumo ir nešvaros gyvenimo sąlygos buvo dar prastenės) ar kitose nenaudojamose patalpose. Dalis iš palapinių iškeltų tremtinių apgyvendinti naujai pastatytuose barakuose prie Barnaulo kalėjimo.

Dalis tremtinių 1941 m. vasarą buvo apgyvendinta naujai besikuriančiame Barnaulo rajone – Vostočne (rus. Восточный – rytinis), už 4-5 km į rytus nuo miesto centro. Tremtiniai Vostočne gyveno  neseniai pastatytuose, neįrengtuose ir nešildomuose barakuose.

Kiti tremtiniai mažesnėmis grupėmis buvo išskirstyti į kitus miesto rajonus ir priemiesčius – Zapadną (rus.Западный, vakarinis) ir kitus.

Barnaule pirmaisiais tremties metais tremtiniai dirbo įvairius darbus. Dalis dirbo tekstilės kombinato ir Barnaulo kalėjimo statybose, kiti miesto plytinėje, aplinkinių kolūkių ar tarybinių ūkių laukuose, taip pat kasė griovius, tiesė kelius ar geležinkelio linijos atšakas.

Karo metais gyvenimo sąlygos Barnaule buvo labai sunkios. 1941 m. vasaros pabaigoje mieste kilo didelė dizenterijos epidemija. Daugybė vaikų sirgo tymais. LGGRTC duomenimis vien per pirmą pusmetį tremtyje (1941 m. vasara – žiema) Barnaule mirė apie 30 tremtinių iš Lietuvos. Daugiau nei 20 iš jų – nepilnamečiai (daugiausia 1–5 metų vaikai).

Tremtinių gyvenimą apsunkino nuolatiniai vietos NKVD pareigūnų surengtos kratos ir areštai. 1941 m. rudens pradžioje Barnaule įvyko pirmieji  areštai. Buvo suimti 4 tremtiniai: 1939–1940 m.Vilniaus miesto burmistras Konstantinas Stašys, mokytojai Pranciškus Janušauskas, Vincas Juodgudis ir Jonas Navickas. Barnaulo kalėjime buvo kalinami, teisiami ir kitose tremties vietose Altajaus krašte suimti tremtiniai iš Lietuvos. Paskutinis areštas tremtyje Barnaule buvo 1957 m., kai penkeriems metas kalėjimo už „kalbas apie Vengrijos įvykius“ (1956 m. rudens Vengrijos revoliucija) nuteistas buvęs policininkas Balys Lasinskas[2].

1941 m. pabaigoje tremtinių Barnaule pradėjo mažėti. Dėl karo, tekstilės fabriko statybos sustojo, o vietos NKVD pažymose minima, kad daugumos tremtinių nebepavyksta panaudoti darbams[3]. 1941 m. rudenį ir žiemą dauguma Barnaulo lietuvių buvo išvežti į Troickojės, Talmenkos ir kituose rajonuose buvusius kaimus ir miško pramonės darbininkų gyvenvietes. 1942 m. Altajaus krašto NKVD pažymoje nurodoma, kad tų metų sausio 1 d. mieste liko tik 15 tremtinių iš Lietuvos (10 suaugusiųjų ir 5 vaikai). Kiek daugiau lietuvių tuo metu gyveno už poros kilometrų nuo miesto veikusioje Barnaulo NKVD tarybinio ūkio darbininkų gyvenvietėje. 1941 m. pabaigoje – 1942 m. pradžioje čia atvežta lietuvių iš Kamenio prie Obės, Čeremšankos (Solonešnojės r.) ir kitų gyvenviečių. Be lietuvių čia buvo kalmukų ir Pavolgio vokiečių tremtinių. Jie čia dirbo įvairius žemės ūkio ir gyvulininkystės darbus. Pirmieji į ūkį atvežti lietuviai gyveno apleistuose gyvulių tvartuose, vėliau buvo perkelti arba įsirengė savo žemines. 1942 m. vasarą dalis šių tremtinių buvo išvežti į Jakutiją, daugiausia Buluno rajoną (Trofimovską, Stolbus). Apie 1945 m. dauguma NKVD tarybiniame ūkyje likusių tremtinių perkelti į Barnaulo miestą.

 Nuo 1942 m. Barnaule buvo sparčiai vystoma karo pramonė. Į Barnaulą iš vakarinių Sovietų Sąjungos regionų masiškai evakuojami ginklų ir karinės technikos gamyklos. Daugelis jų įsikūrė nuo 1941 m. tremtinių gyventame Vostočno rajone. Į gamyklas dirbti iš aplinkinių tremties vietų mobilizuota ir apie 10 lietuvių. Taip pat karo metais į miestą plūdo pabėgėliai ir evakuoti žmonės. 1945 m. Barnaule gyveno  daugiau nei 210 tūkst. gyventojų.

Pokario metais į Barnaulą pradėjo keltis pavienės, leidimus gavusios tremtinių šeimos iš aplinkinių gyvenviečių. Daugiausiai tremtiniai pradėjo keltis į Barnaulą 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Ypač aktyviai čia kėlėsi jaunimas, kuriam buvo leista studijuoti Barnaulo aukštosiose mokyklose.

Miesto apylinkėse, Barnaulo NKVD  (tuo metu MGB) tarybiniame ūkyje, gyveno nemažai lietuvių, 1946–1948 m. pabėgusių iš tremties vietų, sugautų ir grąžintų į Altajaus kraštą.

1956-1960 m. daugelis Barnaule gyvenusių tremtinių gavo teisę sugrįžti į Lietuvą. Mieste ir toliau gyveno nemažai lietuvių. 1991 m. Barnaule buvo įkurta Lietuvos kultūros draugija.

Kapinės. Barnaule mirė ir palaidoti Senosiose (Buliginskoje) kapinėse 72 tremtiniai (iš jų 5 – Barnaulo kalėjime). Čia palaidoti ir tremtiniai iš kitų vietų, mirę Barnaulo ligoninėse.



[1]Lietuvos gyventojų trėmimai .... p. 224

[2] B. Lasinskui tai buvo antras areštas tremtyje. 1943 m. jis buvo suimtas Kamenyje prie Obės. Nuteistas dešimčiai metų lagerio. Apie 1954 m. grįžo pas šeimą į tremtį Barnaule.

[3]Lietuvos gyventojų trėmimai .... p. 209