Senosios Bardos tarybinis ūkis

Rajonas: Senosios Bardos (d.Krasnogorskojės)

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Senosios Bardos tarybinis ūkis (rus. Старобардинский совхоз)– veikė Senosios Bardos (nuo 1960 m. Krasnagorskojės) rajone. Tarybinis ūkis įkurtas 1931 m. kartu su centrine gyvenviete Manuilskoje (rus. Мануильское). Senosios Bardos tarybiniam ūkiui priklausė 3 fermos: ferma Nr. 1 (arba Družnas; rus. Дружный), ferma Nr. 2 (Talas; rus. Талый) ir ferma Nr. 3 (pavadinimas nežinomas).

Tremtiniai iš Lietuvos į Senosios Bardos tarybinio ūkio gyvenvietes ištremti 1941 m. birželį. Dauguma jų buvo iš Žemaitijos (Kelmės, Šiaulių rajonų).

Ferma Nr. 1 (Družnas)

Į šią ferma buvo atvežtos 8 lietuvių šeimos (23 žmonės). Tarp jų buvo 11 nepilnamečių ir tik 2 suaugę vyrai. Apie 1-os fermos gyvenvietę, Družną, ir čia patekusių lietuvių gyvenimo sąlygas buvęs tremtinys Algirdas Aleksa savo atsiminimuose rašė: „Abipus šunkelio pievoje stovėjo apie 12 senų, padrikų namų, iš jų keletas dviaukščiai [...]. Gyvenvietės pakraštyje dunksojo apleista pradinė mokykla. Prie šunkelio stovėjo fermos kontora, kitapus – nedidelė kaimo parduotuvė, vadinama selmagu. Nei vaikų darželio, nei ambulatorijos, nei pirties nei pašto fermoje nebuvo. Paštas ir ambulatorija buvo centre. <...> Ką tik atvežtų lietuvių tremtinių gyvenimo sąlygos buvo nepakeliamos iš pat pradžių. Visas tremtinių šeimas porai savaičių apgyvendino buvusios pradinės mokyklos patalpose viename kambaryje, kur kaip benamiai voliojomės ant pakreigtų šieno glėbių. Paskui išskirstė po atlaisvintus, supuvusiomis sienomis, namus. [...] Per dieną gaudavome po du šimtus gramų nežinia iš ko iškeptos duonos, kai kada po žiupsnelį pernykščių raugintų pomidorų ar kopūstų, po prasmirdusią žuvį ar pūvančią silkę [...]. Nuo tokio maisto vaikai pradėjo viduriuoti ir negaluoti. Karštas, sausas kalnų klimatas alino kūną, sunkino kvėpavimą ir širdies veiklą. Neįprastos gilios speiguotos žiemos guldė ant narų paliegusius tremtinius, peršalusius, nušalusius kojas, rankas, ausis ir veidus.“

Tremtiniai fermoje dirbo daugiausia žemės ūkio darbus. Vasarą šienavo laukus, mėžė tvartus. Žiemą atkasdavo užpustytus takus ir pastatus, valydavo grūdus saugyklose.

1-os fermos tremtiniai slaptai švęsdavo visas tautines ir religines šventes. Nors burtis buvo uždrausta, bet žmonės rinkdavosi vėlai vakare, pusbalsiu giedodavo tautines ir religines giesmes, vaikai  inscenizuodavo mišių apeigas, statė trumpus vaidinimus. Kalėdų metu eglutę atstodavo beržo ar karklo šaka, iš medžiagos skiaučių ir laikraščio popieriaus vaikai darė žaislus ir kitus papuošimus. Pasak Algirdo Aleksos, Velykų metu tremtiniai iš medžio droždavo kiaušinius, juos dažydavo suodžiais ar net krauju iš įpjauto piršto.

1947 m. iš 1-os fermos į Lietuvą pabėgo apie 10 žmonių. Dalis jų (LGGRTC duomenimis – 5 asmenys) galiausiai buvo suimti ir arba vėl ištremti, arba po 3 metus kalinti lageriuose ir tik tada grąžinti į tremtį. XX a. antrojoje pusėje Družno kaimas, buvusi 1-os fermos gyvenvietė, ištuštėjo ir išnyko.

Ferma Nr. 2 (Talas)

 Į šią tremties vietą pateko apie 60 asmenų. 10 iš jų 1942 metais buvo išvežti į Jakutiją, daugiausia į Bykovą (Buluno r.).

Fermoje buvo vienas barakas, klubas, kontora, septynmetė mokykla, vaikų darželis, parduotuvė, pašto skyrius. Tremtinius iš pradžių apgyvendino klube, rudenį pradėjo skirstyti į barakus ar nedidelius vieno kambario medinius namus. Dauguma dirbo žemės ūkio darbus. Maisto nuolat trūko, tremtiniai badavo.

1946–1947 m. iš tremties  pabėgo 9 žmonės. Buvusi 2-os fermos gyvenvietė (Talo kaimas) išliko. Šiuo metu čia gyvenama.

Ferma Nr. 3.

Iš viso į fermą Nr. 3 atvežė apie 20 žmonių. Tarp jų – 9 vaikai. Gyvenvietėje buvo apie 20 medinių pastatų, kontora, klubas, pirtis, parduotuvė ir eilė tvartų. Atvežti tremtiniai iš pradžių buvo apgyvendinti mokyklos patalpose, vėliau pastatytas barakas. Fermoje buvo auginami stambieji raguočiai, avys, arkliai. Pagrindinis tremtinių maistas buvo bulvės. Baltyminio maisto trūko.

1947 metų iš fermos Nr. 3 pabėgo 8 žmonės. Apie tolimesnį gyvenvietės likimą liudijimų neišliko.

Senosios Bardos tarybinio ūkio kapinės. Remiantis išlikusiais tremtinių liudijimais, visi Lietuvos gyventojai buvo laidojami vienose kapinėse. Jos buvo ant kalnelio netoli fermos Nr. 2. Iš viso tarybiniame ūkyje mirė 17 lietuvių tremtinių. Daugiausia tai buvo vyresnio amžiaus žmonės ir vaikai.