Borovlianka
Rajonas: Troickojės
Kraštas/respublika: Altajaus kr.
Valstybė: RSFSR
Borovlianka (rus. Боровлянка) – kaimas Troickojės rajone, už 40 km į pietus nuo rajono centro. Borovlianka įkurta 1907 m. Tuo metu būsimo kaimo apylinkėse apsigyveno daug pirklių, medkirčių ir medžiotojų iš Bijsko.
1941 m. rudenį – 1942 m. pradžioje į Borovlianką iš Barnaulo perkelta apie 80 tremtinių. Tuo metu Borovlianka buvo didelė gyvenvietė, iš nedidelio kaimelio išaugusi į stambų miško kirtimo ir medienos apdirbimo centrą. Kaimas buvo įsikūręs miškingoje ir pelkingoje lygomoje, besidriekiančioje tarp Bijsko ir Barnaulo miestų. Su Barnaulu Borovlianką jungė geležinkelio linija, skirta išgabenti kaimo apylinkėse iškirstai medienai. Borovliankoje tremtiniai daugiausia gyveno nedideliuose rąstiniuose nameliuose ir žeminėse.
Tremtiniai kirto miškus Borovliankos miško pramonės ūkio ar kaimo įstaigų reikmėms. Lentpjūvėje gamino šautuvų buožes, pabėgius, kraudavo medieną ir jos produkciją į vagonus, kuriais ji buvo gabenama į Barnaulą. Miško darbai buvo nemechanizuoti, atliekami rankomis ir primityviais įrankiais.
Karo metais gyvenimo sąlygos Borovliankoje buvo sunkios. Čia taip trūko maisto, kad 1944 m. tremtiniams parduodamos duonos norma dienai buvo vos 100 g dirbančiam žmogui (50 g – išlaikytiniui). Vasaromis apylinkėse žmonės masiškai sirgdavo maliarija. Kad išgyventų, beveik visi tremtiniai turėdavo uždarbiauti laisvu nuo darbo metu. Buvęs tremtinys Jonas Išora prisiminė: „Prasimaniau iš medžio gaminti šaukštus ir juos pardavinėti. Už gautus pinigus pirkau duonos ir degtinės. Degtinę keisdavom į kariškus rūbus ir apavą. Borovliankoje buvo kariškių paruošimo punktas. Juos apmokydavo ir siųsdavo tiesiai į frontą. Gautus – išmainytus – rūbus veždavom į kaimus mainyti į maistą (duoną, bulves, varškę, pieną). Taip ir eidavom elgetauti per kaimus. Tekdavo ir nakvoti pas kaimiečius, kurie taip pat elgetos buvo, bet turėdami karvę ar ožką dar prasimaitindavo.“
1942 m. vasarą apie 40 tremtinių iš Borovliankos buvo išvežti į Jakutiją. Dauguma atsidūrė Tit Aruose, Trofimovske, Stolbuose (Buluno rajone). 17 iš jų mirė Jakutijoje jau per pirmuosius dvejus tremties metus. Panašiu metu į Borovlianką pradėta tremti kitų tautybių asmenis – Pavolgio vokiečius, kalmukus.
1947 m. 11 tremtinių pabėgo iš Borovliankos ir sugrįžo į Lietuvą. Daugumai pavyko pasislėpti. Bronislava Aleksiejuvienė ir jos drukos Genovaitė ir Julija buvo sugrąžintos į tremtį Borovliankoje. 1958 m. daugumai čia vis dar gyvenusių tremtinių buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Apie 10 buvusių tremtinių liko gyventi Borovliankoje ar kituose Altajaus krašto miestuose. Dalis jų į Lietuvą grįžo tik atkūrus Nepriklausomybę, dalis – į gimtinę nebesugrįžo. Borovliankos kaimas išliko, tačiau XX a. 2-ojoje pusėje sunyko. Jei 1959 m. čia gyveno beveik 7 tūkst. žmonių, dabar likę vos per 1 tūkst.
Kapinės. Tremties metu LGGRTC žiniomis mirė 7 tremtiniai. Jie buvo palaidoti bendrose kaimo kapinėse.