Južakovas

Rajonas: Troickojės

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Južakovas(rus. Южаково) – nedidelis kaimelis Troickojės rajone, už 25 km į pietvakarius nuo rajono centro.

1941 m. į Južakovą buvo atvežta apie 40 tremtinių iš Lietuvos. Vėliau čia perkelta dar keletas lietuvių iš gretimų gyvenviečių (Mnogoozerno ir kitų). Tarp tremtinių, atvežtų į Južakovą, 1941 m. buvo žymi žurnalistė ir visuomenės veikėją Lietuvių katalikių moterų draugijos narė, kultūros žurnalų „Moteris“ ir „Naujoji Vaidilutė“ redaktorė One Gaigalaitė-Beleckienė. Taip pat atvežta Lietuvos ir Lenkijos žydų šeimų, lenkų iš 1939 m. sovietų užimtų tarpukario Lenkijos regionų.

XX a. pradžioje Južakovas buvo vienas didesnių kaimų regione. 1926 m. čia gyveno apie 1,8 tūkst. žmonių. Po masinės kolektyvizacijos vykusių represijų ir karui prasidėjus paskelbtos mobilizacijos jis buvo sunykęs. Tremtiniai pasakojo, kad juos atvežus, čia dar buvo išlikę namų su tipiška XIX a. Sibiro kaimams būdinga puošyba, bet dauguma jų – ištuštėję ir apleisti. Darbingo amžiaus vyrų kaime karo metais beveik neliko.

Južakove tremtiniai daugiausia dirbo miško darbus. 1941 m. tarp jų buvo tik 5 darbingo amžiaus vyrai, dauguma medkirčių brigadų buvo sudarytos iš lietuvių, lenkių ir vietinių moterų. Apie Južakove dirbusias tremtines Marija Beleckaitė-Rimkevičienė rašė: „Rytais motinas išvarydavo į darbus miške už 10-12 km. Tai buvo beprasmis vergių darbas. Miške buvo sukrautos didžiulės krūvos seniai nupjautų, jau dūlančių apsamanojusių medžių. Nebuvo kas juos išvežtų. Mūsų motinos, neturinčios nei tam darbui tinkamų drabužių, nei apavo, įrankių ir supratimo, turėjo atbukusiais pjūklais ir kirviais leisti naujas iki 1,5 metrų storio pušis, jas genėti, pjaustyti metro ikgui rąstais ir krauti į krūvas.“[1]

1942 m. apie 15 tremtinių iš Južakovo buvo išvežti į Jakutiją, daugiausia – Trofimovską (Buluno r.). 1947 m. 7 lietuviai pabėgo iš tremties ir sugrįžo į Lietuvą. 4 iš jų po poros metų buvo vėl ištremti (dauguma - į Tomsko sritį). Južakove likusiems gyventi tremtiniams 1956–1958 m. leista sugrįžti į Lietuvą. Kaimas išliko, bet XX a. antrojoje pusėje sunyko. Šiuo metu čia gyvenama.

Kapinės. Žinoma apie mirusius keturis vienos šeimos narius. Apie kitus mirusius ir jų palaidojimo vietą duomenų nėra.