Čekanicha

Rajonas: Ust Pristanės

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Čekanicha (rus. Чеканиха) – kaimas ant Obės upės kranto, Ust Pristanės rajone, už 13 km į rytus nuo rajono centro.

1941 m. rudenį iš Barnaulo į Čekanichą atvežta apie 30 tremtinių. Tarp jų - žymus visuomenininkas, lietuviškos literatūros platintojas, Didžiojo Vilniaus Seimo delegatas kun. Petras Prunskis. 1942 m. pradžioje į Čekanichą perkelta dar keletas šeimų (apie 10 asmenų) iš netoliese buvusios 67-o kvartalo gyvenvietės.

XX a. viduryje Čekanicha buvo didelis kaimas. Čia gyveno virš 500 gyventojų. Daugelis jų – žmonės, kolektyvizacijos metu ištremti iš vakarinių Rusijos regionų ir rytų Ukrainos. Tremtiniai Čekanichoje gyveno ant Obės kranto pastatytame barake. Karo metais dauguma žmonių kaime badavo. Į Čekanichą atvežti tremtiniai dar Barnaule išgyveno dizenterijos epidemijas, daugelis buvo fiziškai išsekę. 1941–1944 m. čia mirė 7 iš atvežtų tremtinių (dar 3 asmenų mirties datos nežinomos). 1942 m. gruodį tremtyje nuo širdies smūgio (kitais duomenimis – bado) mirė kun. P. Prunskis[1]. Kunigui esant gyvam, kiekvienos laidotuvės Čekanichoje vykdavo su katalikiškomis apeigomis. P. Prunskis rūpinosi ir vietos gyventojais. Pasak Onos Gineitytės-Prunskienės, 1941 m. jis pakrikštijo kelis vietinių rusų vaikus, todėl jį  vėliau ilgai tardė NKVD pareigūnai[2]. Po P. Prunskio mirties tremtinių religinis gyvenimas Čekanichoje nenutrūko. Žmonės susiburdavo melstis O. Gineitytės-Prunskienės kambaryje, barake. Dar būdama Barnaule iš lenkės tremtinės ji buvo nuspirkus šv. Marijos paveiklsą[3]. Šį paveiklsą O. Gineitytė-Prunskienė, 1947 m. pabėgusi iš tremties, parsivežė į Lietuvą, o 1960 m. – į JAV, kur buvo išleista pas sūnų, po karo gyvenusį išeivijoje.

Čekanichos tremtiniai dirbo miško pramonėje – daugiausia rinko sakus. Pokario metais tremtinius, ypač jaunimą, vėl pradėta siųsti kirsti miškų. Apie darbo sąlygas kaimo apylinkėsė R. Gineitis prisiminė: „Visus vargino badas ir šaltis. Nuo rąstų nešiojimo trūko pilvo plėvė ir tai liko visam gyvenimui. Saugaus darbo technika niekas nesirūpino ir net užuominos apie tai nebuvo. Skęstančiojo gelbėjimas, paties skęstančiojo reikalas.“ Mažiau pavojingus darbus pavyko gauti tik keletui tremtinių. Trūkstant mokytojų, kaimo septynmetėje leista dirbti mokytojai Filomenai Janušauskienei (nepaisant to, kad jos vyras Pranciškus 1942 m. buvo suimtas ir sušaudytas Barnaule).

Pokario metais tremtinių Čekanichoje sumažėjo. Dalis buvo perkelti į kitas vietas (rajono centrą Ust Čaryšo Pristanę ir kitas), dauguma 1947 m. (keli asmenys – 1948 m.) ryžosi bėgti iš tremties ir sugrįžo į Lietuvą. XX a. 2-oje pusėje Čekanichos kaimas ištuštėjo. Šiuo metu čia gyvenama.

Kapinės.Tremtyje Čekanichoje mirė 10 lietuvių. Visi palaidoti bendrose kaimo kapinėse. Genovaitė Zabielskaitė-Chmieliauskienė taip jas aprašė: „Tos kapinės net nebuvo aptvertos, tai pušimis apaugęs kalnelis beveik kaimo viduryje. Ten kapstėsi naminiai paukščiai, ganėsi ožkos. Sesuo sakė, kad tų kapelių apie 1980-uosius metus jau ir ženklo neliko.“