Potaninas

Rajonas: Bičiuros

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

 Potaninas (rus. - Потанино) – gyvenvietė Bičiuros rajone, apie 60 km. į šiaurės rytus nuo Bičiuros kaimo ir apie 180 km. į pietryčius nuo Ulan Udės, Šanagos ir Chiloko upių santakoje. Potaninas įkurtas 1958 m. iš Erijos MMPR (centras – Ilka) pradėjus vežti darbininkus ir techniką prie neiškirstų miško plotų Chiloko upės baseine, pietų Buriatijoje. Gyvenvietė pavadinta rusų keliautojo, etnografo ir publicisto Grigorijaus Potanino vardu. Potaninas priklausė 6-ojo dešimtmečio pabaigoje įkurtam Chiloko MPŪ.

1958-1961 m. statyti Potanino gyvenvietės atvyko daugybė įvairių tautybių buvusių Erijos MMPR darbininkų: rusų, buriatų, totorių, ukrainiečių. Tremtinių iš Lietuvos Potanine buvo vos keletas. Dauguma jau buvo paleisti iš tremties ir į gyvenvietę persikėlė savanoriškai, tikėdamiesi geresnių darbo sąlygų ir galimybės užsidirbti kelionei į Lietuvą.

            Darbininkams gyventi Potanine buvo statomi nedideli mediniai nameliai dviem šeimoms. 7-ojo dešimtmečio pradžioje gyvenvietėje pradėjo veikti vidurinė mokykla, vaikų darželis, lentpjūvė ir kitos miško pramonės įmonės. Nors nuo 1960 m. gyventojų Potanine sparčiai daugėjo, gyvenvietė liko skurdi ir nyki. Elektrą tebetiekė senas garo lokomobilis. Gyvenvietės parduotuvė dažnai būdavo uždaryta, nes nebuvo reguliariai aprūpinama maisto produktais. Dauguma Potanino gyventojų maitinosi tik savo augintomis daržovėmis, gyvulių neturėjo, nes nepajėgė jų įpirkti. Laisvu nuo darbo metu rinkdavosi žvejoti netoliese tekėjusioje Chiloko upėje.

Dauguma Potanino gyventojų dirbo gyvenvietės lentpjūvėje, kiti – kirto, genėjo medžius. Nors aplink Potaniną buvo daug dar neiškirstų miško masyvų, darbininkai buvo nuolat vežami į tolimas kirtavietes, už 20-30 km nuo Potanino. Darbo diena ir kelionė vingiuotais ir duobėtais miško keliais užtrukdavo iki 14 valandų. Negana to, didžioji dalis Potanino miško darbuose naudojamos technikos buvo pasenusi, neprižiūrima.

Darbai Potanine buvo sunkūs ir menkai mokami, todėl daugelis darbininkų, suviliotų persikelti dirbti į naujai steigiamą gyvenvietę, jau netrukus stengėsi iš jos išvykti. Pavyzdžiui, 1962 m. apie metus pragyvenę Potanine, neapsikentę dėl menkai mokamo, varginančio darbo ir prastų buities sąlygų, išsikėlė čia užsidirbti kelionei į Lietuvą atvykusi Vaclovo ir Emilijos Girčių šeima. Iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos visi lietuviai iš Potanino persikėlė į kitas gyvenvietes, o ilgainiui grįžo į Lietuvą.

2010 m. Rusijos Federacijos gyventojų surašymo duomenimis Potanine vis dar gyveno apie 870 žmonių, dauguma jų ir toliau vertėsi medienos gavyba ir perdirbimu.