Tamachtajus

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

Tamachtajus (rus. Тамахтай) – 1946 m. įkurta miško darbininkų gyvenvietė Zaigrajevo rajone, apie 8 km į šiaurės vakarus nuo Senosios Brianės kaimo. Tamachtajus buvo įsikūręs atokiame neaukštų kalnų slėnyje, greta nedidelio to paties pavadinimo upelio. Dauguma gyventojų – rusai. Tamachtajuje veikė vietos MPŪ administracijos kontora, remonto dirbtuvės, traktorių ir miškavežių garažas, klubas, kepykla, nedidelė ambulatorija ir pradinė rusų mokykla. Darbininkams gyventi buvo pastatyti 6 barakai, keliolika nedidelių dviejų kambarių medinių namų. 1951–1952 m. tiesiant vakarinę Čelutajaus geležinkelio liniją už dviejų kilometrų nuo gyvenvietės buvo įrengti dideli medienos sandėliai ir įkurti du Tamachtajaus gamybiniai padaliniai – 18-ojo kilometro ir 21-ojo kilometro darbininkų gyvenvietės.

1950 m. į Tamachtajų miško darbams iš Belaja Rečkos, Boicų, Novostroikos ir Šaburo buvo perkelta apie 50 lietuvių tremtinių, daugiausia nuo šeimų atskirtų darbingų jaunų vyrų ir moterų. Kai 1951–1952 m. buvo atkelti ir jų šeimos nariai, Tamachtajuje gyveno apie 35 lietuvių šeimos (apie 140 žmonių). Dauguma tremtinių buvo apgyvendinti barakuose kartu su vietiniais darbininkais, kai kurie įsikūrė naujai pastatytuose mediniuose nameliuose. Apie 1953 m. į Tamachtajų atvykstantiesiems laikinai dirbti buvo pastatytas didelis bendrabutis.

Gyvenimo sąlygos Tamachtajuje buvo kiek geresnės nei kitų aplinkinių gyvenviečių. 6-ojo dešimtmečio viduryje gyvenamuosiuose būstuose jau buvo įvesta elektra, tiekiama pagal vietos administracijos nustatytą grafiką.  1954 m. gyvenvietėje lietuviai iškasė apie 40 m gylio šulinį. Iki tol geriamą vandenį tekdavo semtis iš nedidelio, vasaromis beveik visai išdžiūdavusio Tamachtajaus upelio. Sunkvežimiais, jaučių traukiamais vežimais atvežamas vanduo vasarą, ledo luitai – žiemą buvo normuojami. Tamachtajuje lietuviai augino ožkas, vištas, susikasė daržus, apie 1955 m. dalis jau turėjo ir kiaulių bei karvių. Nors parduodamo maisto kiekis žmogui vis dar buvo normuojamas, gyvenvietės parduotuvėje buvo galima papildomai įsigyti duonos, miltų, žuvies konservų. Tremtinių vaikai Tamachtajuje lankė pradinę rusų mokyklą, vyresni kasdien pėsti eidavo 7 km į vidurinę rusų mokyklą Naujosios Brianės kaime. Lietuviai subūrė saviveiklininkų kolektyvą, vykdavo koncertuoti į kaimynines gyvenvietes. Laisvalaikiu tremtinių jaunimas dažnai rinkdavosi prie Strašnyj Kliučiaus kalno papėdėje esančių uolų.

 6-ojo dešimtmečio pradžioje tremtiniai valė miško plotus tiesamai vakarinei Čelutajaus geležinkelio linijai. Kirtavietėse jie būdavo apgyvendinami laikinuose barakuose, o pas šeimas galėdavo grįžti tik savaitgaliais. Geležinkelio linijai nutolus nuo Tamachtajaus tremtiniai kirsti medžių, genėti, deginti šakų, rinkti pušų sakų buvo siunčiami į aplinkinius miškus. Dalis tremtinių dirbo 18-ojo kilometro gyvenvietėje veikusioje pabėgių gamykloje. Moterys dirbo medienos priėmėjomis, apskaitininkėmis. Miško darbai buvo mechanizuoti, medžiai pjaunami elektriniais pjūklais, tremtiniai dirbo traktorininkais, mechanikais, šaltkalviais. Nors mechanizmai palengvino fiziškai alinančius miško darbus, nelaimingi atsitikimai dirbant vis dar buvo dažni, o už naujų įrankių sugadinimą tremtiniams grėsė ne tik didelės baudos, bet ir kaltinimai sabotažu.

            Tamachtajuje mirė 5 lietuviai tremtiniai. Kapinių gyvenvietėje nebuvo, todėl laidojama buvo bendrose Senosios Brianės kaimo kapinėse.

7-ojo dešimtmečio pradžioje medienos gavyba Tamachtajaus apylinkėse sulėtėjo, darbininkai buvo perkeliami dirbti kituose objektuose. Apie 1965 m. ištuštėjusi Tamachtajaus gyvenvietė panaikinta.