Aukštutiniai Talcai

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

         Aukštutiniai Talcai (rus. Верхние Тальцы) – XVIII a. antroje pusėje įkurtas kaimas Zaigrajevo rajone (nuo 1961 m. Chorinsko rajone), kairiajame Udos upės krante, greta Talcės upelio, 65 km į vakarus nuo Chorinsko, apie 70 km į šiaurės rytus nuo Zaigrajevo ir apie 100 km į šiaurės rytus nuo Ulan Udės. Dauguma vietinių gyventojų – rusai, totoriai ir buriatai.  Apie 1930 m., sujungus Aukštutiniuose Talcuose ir jų apylinkėse veikusias žemės ūkio arteles, įkurtas kolūkis „Georgijus Dimitrovas“ ir Verchnetalecko girininkijos centras. Aukštutiniuose Talcuose buvo viena centrinė gatvė. Šioje gatvėje buvo paštas, komendantūros kontora, lentpjūvė, parduotuvė, pirtis, vidurinė mokykla, miško darbininkų barakai ir kiti gyvenamieji pastatai.

            1931–1950 m. Aukštutiniai Talcai priklausė Chandagajaus MPŪ. Dėl didelio administruojamos teritorijos ploto ir darbininkų skaičiaus 1950 m. Chandagajaus MPŪ buvo reorganizuotas. Aukštutiniai Talcai tapo Baruno Tarbagatajaus MPŪ centru. Naujai įsteigtam MPŪ administruoti, be Aukštutinių Talcų, buvo perduotos Čelano, Baruno ir Chalsano gyvenvietės. Tuo metu jose gyveno daugiau nei 700 lietuvių, 1948 m. gegužės 22 d. ištremtų į Buriatiją, daugiausia iš Pasvalio, Panevėžio ir Šiaulių rajonų.

            1948 m. lietuviai Aukštutiniuose Talcuose nebuvo apgyvendinti. Tremtinius iš aplinkinių miško darbininkų gyvenviečių, daugiausia iš Čelano, čia atveždavo laikiniems darbams. Aukštutiniuose Talcuose jie gyvendavo laikinuose darbininkų barakuose, o pas savo šeimos narius grįždavo tik sekmadieniais. Dauguma į Aukštutinius Talcus „komandiruotų“ tremtinių kaimo reikmėms kirsdavo miškus, gamindavo, remontuodavo sunkvežimių priekabas rąstams vežti, taip pat statydavo barakus, kitus gyvenamuosius ar visuomeninius pastatus.

             1949 m. pabaigoje numačius steigti Baruno Tarbagatajaus MPŪ, Aukštutiniuose Talcuose pradėjo trūkti nuolatinės darbo jėgos, todėl į gyvenvietę iš Čelano perkelta apie 20 tremtinių šeimų (apie 80 žmonių). Gyvenimo sąlygos čia buvo geresnės nei Čelane, Barune ir kitose aplinkinėse miško darbininkų gyvenvietėse. Aukštutiniuose Talcuose buvo galima įsigyti daugiau ir įvairesnių maisto produktų. Tuo tarpu kitose Baruno Tarbagatajaus MPŪ gyvenvietėse  norėdami nusipirkti tik duonos tremtiniai dažnai būdavo priversti slapčia vykti į aplinkinius kolūkius. Vietos administracija Aukštutiniuose Talcuose tremtiniams sudarė kiek palankesnes sąlygas iš brokuotų lentų ir kitų medienos atliekų pasistatyti nuosavus būstus. Gyvenvietėje veikė vidurinė rusų mokykla. Joje mokėsi dauguma tremtinių vaikų iš aplinkinių tremties vietų. Mokiniai, kurių šeimos buvo ištremtos į Baruną, Chalsaną, Čelaną, Didįjį (Bratskij) Kulį, Aukštutiniuose Talcuose nuomodavosi kambarius iš vietinių gyventojų. Kiekvieną savaitę tėvai išvykstantiems į mokslus vaikams paruošdavo užšaldyto maisto. Iš  kitoje Udos upės pusėje buvusio Šanatsko tremtinių vaikai į pamokas kasdien vykdavo iš namų.

              Tremtiniai Aukštutiniuose Talcuose daugiausia dirbo miško darbus: kirto medžius, genėjo, degino šakas, rinko sakus, vasaromis plukdė iškirstą medieną Udos upe. Taip pat dirbo staliais, kalviais ir statybininkais. Daugelis jų daug prisidėjo prie spartaus gyvenvietės augimo. Pavyzdžiui, 6-ojo dešimtmečio pradžioje Aukštutiniuose Talcuose lietuviai iškasė pirmąjį šulinį, apie 1956 m. pastatė pėsčiųjų tiltą per Udos upę. Kirsti miško tremtiniai dažniausiai būdavo siunčiami į tolimas, už daugiau nei 20 km buvusias kirtavietes Bulyko tarpeklyje (greta Unegetėjaus kaimo), Kurbos, Šanatsko ir Tarbagatajaus gyvenviečių apylinkėse. Dėl prasto susisiekimo ir minimalios mechanizacijos, miško kirtėjų darbas giliai taigoje, atokiuose kalnų slėniuose įkurtose kirtavietėse buvo ypač sudėtingas. Dažnai jie nukentėdavo ir dėl vietos administracijos, brigadininkų ar kitų aukštesnes pareigas užėmusių darbininkų aplaidumo. Pavyzdžiui, kaip prisimena Juozapas Gendvilas, kartą, spaudžiant daugiau nei 40 laipsnių šalčiui, į kirtavietę už 20 km nuo gyvenvietės  neatvyko sunkvežimiai, turėję po darbo parvežti tremtinius į Aukštutinius Talcus. Iki barakų tremtiniai ryžosi grįžti pėsčiomis. Visiems pavyko pasiekti gyvenvietę, bet daugelis po kelionės iš miško susirgo, karščiavo, keli smarkiai nušalo kojų ir rankų pirštus. Gyvenvietės administracijos viršininkas apakaltino tremtinius sabotažu, bet galiausiai sutiko į baraką atsiųsti gydytoją. Tremtiniams buvo išdalyta po aspirino tabletę. Kitą dieną, šalčiams dar labiau paspaudus, visi vėl buvo atvirais sunkvežimiais išvežioti po kirtavietes.

              Iki 6-ojo dešimtmečio pabaigos Aukštutiniuose Talcuose mirė 5 lietuviai. Visi jie palaidoti didelėse Čelano kapinėse. XX a. pabaigoje Aukštutinių Talcų gyvenvietės bendrose kapinėse palaidota keletas lietuvių, po tremties likusių gyventi Buriatijoje.

              Dauguma tremtinių iš Aukštutinių Talcų į Lietuvą išvyko 1957–1958 m., tačiau 7-ojo dešimtmečio pradžioje čia vis dar gyveno kelios dešimtys lietuvių. Daugelis jų vis dar mokėsi, kiti neturėjo lėšų kelionei namo arba negavo leidimo išvykti iš Buriatijos. Tuo metu miško darbai Aukštutinių Talcų apylinkėse buvo sustoję. 1960 m. panaikintas Baruno Tarbagatajaus MPŪ. Dauguma darbininkų ir miško pramonės technikos perkelta į Zun Churajų, Chorinsko rajone. Aukštutinių Talcų gyvenvietė išliko. 2010 m. Rusijos Federacijos gyventojų surašymo duomenimis čia gyveno apie 1100 žmonių.